QUOTE(otnesakysiu @ 2011 07 16, 11:03)
Sveikos, merginos, prieš kelis mėn. guodžiausi dėl savo draugo mamos, kokį košmarą man tenka kentėti. Taigi, niekas nepasiekite, nebendrauju su ja, paskutinį kartą mačiausi iš pareigos - per Velykas. Nors ir nebendraujam, vis tiek mane pasiekia kalbos, kad varo ant manęs sūnui, visokių nesąmonių prisigalvojusi, vis kažką burba ir pan. Draugas man nieko nebepasakoja, bet aš ir pati tą jaučiu. Prikiša į galvą ko nors, o paskui jis jau man burba. Buvo dama išvykusi į užsienį paatostogauti. Kaip aš atsigavau tada. Akivaizdžiai pasikeitę buvo santykiai, jokių pykčių, ramu... Grįžo ir vėl užvirė pragaras. Nesuprantu ką aš jai blogo padariau. Širsta, kad kartu gyvenam dar vis, nors jau pusantrų metų gyvenam
))))) pavydi ji sūnaus man, ar kas yra, niekaip nesuprantu. Turbūt ir nesuprasiu. Iš kur pas žmogų tiek pagiežos, neapykantos telpa??? O dedasi tokia aukštuomenės dama, kad ojojo... Na, norėjau pakalbėti ne apie tai. Įvyko pas mus gyvenime kai kas, kas apvers viską iš pagrindų. Pasijutau nėščia. Abu labai džiaugiamės tuo. Tik truputėlį nesmagu, kad vaikelis bus nesantuokinis. Vestuvių abu norime vasarą, šiai vasarai jau nebėra kada planuoti, taigi yra mintis tuoktis per vaiko krikštynas. Bet susirašyti tai tikrai norėčiau prieš gimstant vaikeliui. Čia jau priklausys nuo draugo.
Taigi, kol kas niekam nesakome, nusprendėme išlaukti 3 mėnesius. Savo tėvams labai nekantrauju pasakyti, pasidalinti džiaugsmu. Truputėlį neramu kaip reaguos, kad vaikutis nesusituokus, nes jie gan konservatyvūs, bet kokiu atveju tikiuosi palaikymo. O va su anyta tai baisu net pagalvoti kas darysis. Iš dalies niekam nesakau iki 3 mėn vien dėl jos, kad ji sužinojusi neprikalbėtų nelaimės. Net pas būrėją gali nulėkti. Bijau aš jos, atvirai pasakius. Dar pradėtų sūnų įkalbinėti, kad reikia aborto - 100%. Ginsiu nuo jos savo vaikelį kaip tik galėsiu. Jeigu dar drįs reikšti nepasitenkinimą, matys anūką geriausiu atveju tik per šventes. Bet dėl to ko gero nei nenusimins. Tai va, merginos, tokia situacija dabar. Gal kas išgyveno kažką panašaus? Kaip aplamai reikės tai moteriai pranešti apie mūsų džiaugsmelį??? Pusę metų nesilankius atvažiuoti ir pasakyti - laba diena, mes laukiamės
)) Aš jau įsivaizduoju kaip ji pradės isterikuoti. Trenksiu durimis ir išeisiu, tegul paspringsta pati savo neapykanta, o ne man stresą kelia ir vaikeliui kenkia.

Taigi, kol kas niekam nesakome, nusprendėme išlaukti 3 mėnesius. Savo tėvams labai nekantrauju pasakyti, pasidalinti džiaugsmu. Truputėlį neramu kaip reaguos, kad vaikutis nesusituokus, nes jie gan konservatyvūs, bet kokiu atveju tikiuosi palaikymo. O va su anyta tai baisu net pagalvoti kas darysis. Iš dalies niekam nesakau iki 3 mėn vien dėl jos, kad ji sužinojusi neprikalbėtų nelaimės. Net pas būrėją gali nulėkti. Bijau aš jos, atvirai pasakius. Dar pradėtų sūnų įkalbinėti, kad reikia aborto - 100%. Ginsiu nuo jos savo vaikelį kaip tik galėsiu. Jeigu dar drįs reikšti nepasitenkinimą, matys anūką geriausiu atveju tik per šventes. Bet dėl to ko gero nei nenusimins. Tai va, merginos, tokia situacija dabar. Gal kas išgyveno kažką panašaus? Kaip aplamai reikės tai moteriai pranešti apie mūsų džiaugsmelį??? Pusę metų nesilankius atvažiuoti ir pasakyti - laba diena, mes laukiamės

Nu idomu kaip

