QUOTE(musyte @ 2006 03 08, 08:55)
As neskraidau, ne del aukscio baimes ar baimes nukristi. Turiu kita problema - klaustrofobija, nepakenciu uzdaru erdviu is kuriu negaliu iseiti. Paskutinis mano skrydis baigesi... iekaip - islipau is lektuvo ir likau lietuvoje... isbandziau viska - vaistus, alkoholi - niekas manes tais momentais "neima". Paskutinis budas, kuri sugalvojo draugai, noredami mane nuskraidinti - i degtine laseli klofelino

cia aisku juokas pro asaras, neisbandytas, bet mano vyras jau 2 metai atostogauja vienas... uzsienyje. O as su dukrele Lietuvoje

Jam lietuvoje - ne poilsis, nes iskviecia i darba pastoviai.
Nepamenu, kuri cia tiksliai parsae - saltis, prakaitas, dusulys, sirdies permusimai, alpimas, atrodo - akimirka- numirsi...
Paskutini karta skridau i Egipta. 5 val. susrietusi gulejau ant kedes, uzsimerkusi ir isivaizdavau, kad vaziuoju autobusu..
Klaustrofobija galima isgydyti hipnoze. Jei tave ji labai vargina, pasidomek tai. As irgi priklausau tai grupei, kuri bijo skristi lektuvu: as bijau techniniu lektuvo gedimu. Jei nebutu tu katastrofu, tai ko gero net nepagalvociau, kad gali kazkas atsitikti. Cia tas pats, kaip ramia dusia isedu i automobili, ar autobusa, nors ir ivyksta avarijos, bet paprastai ne del gedimu, o del virsyto greicio, girtumo ir pan. dalyku, ta prasme, del zmogaus kaltes, beje, ir tuo atveju, ne visada zmones zuva. O siaip, tik isedus i lektuva, neigiamai nuteikia instrukcijos pravedimas, o teigiamai, kai stiuardeses ima dalinti maista, gerimus, galima pavaikscioti iki tualeto. Beje, gera, kai pilotas pranesa kokiame aukstyje skrendame, kur dabar esame, tada manau, kad jei jau jis taip sneka, tai viskas tvarkoje