bijau skristi lėktuvu

Bride, tai buvo Amerikoje. Zinoma, niekas per uraganus neskrenda, bet tada teko dvi valandas sedeti oro uoste ir laukti kol lektuvas leido leidima pakilti, bet nuo to geriau nebuvo...
Inesa33, tame ir yra baime, kad sveiku protu nesuvokiama. Bandai sau aiskinti milijona kartu, kad likimas yra likimas, bet nepadeda. As irgi stebiu tas stiuardeses, nors ana karta tai jos sedejo prikaltos prie kedziu ir net nemane vaikscioti.
EmiA, mielu noru pasirinkciau bet ka, tik ne lektuva, bet, kad gyvenu uz Atlanto
Kate25, kur tu gyveni?

kad ir kiek jus bebijotumet as bijau labiausei anksciau kai skraidydavau viena turejau siokia tokia baime bet kaskaip vis nuramindavau save galvojau jaigu bus lemta tai bus... bet kaskaip viskas pasikeite po sunaus gimimo dabar nemoku net apsakyti zodziais kokia baime apima tik pamacius lektuva danguje pagalvoju kaip gerai kad manes ten nera ir varksai tie kurie ten sedi... dabar kai skridau pora kartu su suneliu lektuvu baime buvo tokia nezmoniska kad vyras irjuokesi ir baresi ant manes nezinojo kaip raminti o jug dar skridom su mazu lektuvu bet seip jokiu baisiu pakratymu ar oro duobiu nebuvo siek tiek pakrato o man jau prakaitas ispila stiuardese arbatas siule dar kaska as beveik negirdejau ka jos ten kalbejo ir net lektuvui nusileidus pati nustebau kodel mano baime skristi taip paketurgubejo gimus vaikui , ir suradau atsakyma , ogi todel kad maza to as pati bijau skristi nes bijau mirti bijau aukscio irttt kaip cia daugelis yra parase bet be viso to jauciu siaubinga baime kad skrendant su maziuku dar ir jam kas galetu atsitikti apie tai net kraupu pagalvoti, ir dabar nusimato skrydis i lietuva (ziema nesu dar skridus bet bijau visokiu veju audru ir tt) tik dar nesuplanuotas bet tai gyvybes ir mirties klausimas skristi reiketu nori nenori ir su mazyliu nes tragiskai svarbu ir nors krydis tik 2,5val iki3val su mazu lektuvu bet kogero neskrisiu nes istiks sirdies smugis, neisivaizduoju kaip reikia nugaleti ta skrydzio baime o dar atsakomybes jausmas kad vaika gali suzaloti ar neduok dieve blogiau....ir galit sakyti ka norit zinau kad is salie gal ir neatrodo normalaus zmogaus pamastybai bet tiesiog taip jauciuosi ir nieko negaliu su tuom padaryti

O aš tai iš viso bijau lėktuvu, laivų ir traukinių Kai vienu metu reikėjo kasdien Kaunas-Vilnius-Kaunas su električka važinėti tai maniau kad neišversiu to mėnesio. Nuo to kasdieninio streso man plaukau labai smarkiai net buvo pradėję slinkti. Nu bijau ir vsio. Ir pati nežinau kodėl.
Bet tragiškiausia man yra lėktuvas ir laivas. pavydžiu tiem žmonėm, kurie sau gali valgyti, miegoti, ar ką kitą veikti tokios kelionės metu. O aš va- kaip atsisėdau tai tokioj pozoj ir atvykstu. Nieko negirdžiu nei ką sako, nei ką siūlo. Išlipus iš lėktuvo ar laivo man skauda raumenis, nes visos kelionės metu aš būnu juos įtempus! Kai teko laivu plaukti tai kai įlipau, įsikabinau į tokį turėklą, tai paskui atplaukus ir atgniaužus rankas dar gerą val pirštus skaudėjo. O va po kelionės lėktuvu tai visą kūna skauda.

skrydis..... o dieve net dabar, sėdint saugiai ant kėdės, šiurpas nukrečia
po mėnesio, kito, nusimato kelionė i vokietiją - ir būtinai skristi lėktuvu, nes kompanionė su kuria važiuoju, griežtai atsisako vykti autobusu

kas keisčiausia, tai ankščiau lėktuvų visiškai nebijojau - skrydis buvo malonumas. niekada nepamiršiu primo skrydžio į Ispaniją - fantastika
o štai paskutinis skrydis iš Turkijos man metams į priekį įvarė siaubo dozę. mūsų lėktuvas, skrisdamas virš Rumunijos, pateko į didžiulę audrą, o kadangi per audras reikia skristi kuo žemiau, tai buvom mėtomi ir vėtomi kaip pūkeliai. dar vienu momentu vienas iš lėktuvo pilotų per garsiakalbį tokiu isterišku, drebančiu balsu užstaugė : "visi sėdėkit prisisegę". žinoma mums tai skambėjo kaip "sėdėkit nes tuoj ištikšim" na nusiraminimui pradėjau skaityt laikraštį, lietuvišką, kurį davė vos įlipus. na ir ką - per visus puslapius apie lėktuvų katastrofas, sudužimus etc. jegulė! (čia viskas vyko šios vasaros pabaigoj, o tuo metu buvo ivykę labai daug lėktuvų avarijų)
tada, sėdėdama savo kėdėje jau sukalbėjusi buvau ne vieną maldą, mintimis atsisveikinau su visais artimaisiai ir mylimais žmonėm...

daugiau nebenoriu skrist....

na man toks ispudis susidare, kad skaidyt bijo tos moteriskutes, kurios buvo pakliuvusios i nemalonias situacijas skraidant, tokias kaip oro duobes ir panasiai...as labai megstu skraidyt, gal del to, kad skridau tik kokius 8 kartus ir man tai buvo nerealiai faina Nenusakomas jausmas, kai esi beribej erdvej...Vasara planuojam i Kanada skrist, tikiusi viskas bus liuks

Tai ka bijanciu skristi lektuvu jau nebeliko. Zmogenai tai gal kas turite kokiu minci [COLOR=blue][B]visdelto kaip atsikratyti ta baime!? Jug tragiskai gyvenima gadina

Ir as prie bailiu .Skraidau daznai, bet vis dar labai bijau .Tik isedus i lektuva pradedu melstis ir maldaut, kad tik nenukristumem ,na skamba kvailai,bet kol skrendu tai net bijau kvepuot

Taip susiklostė, kad šią vasarą pirmą kartą skridau lėktuvu baimė buvo paniška, paskutiniu momentu jau norėjau likt oro uoste.... aš labai bijau aukščio - tai supras tik bijantys, todėl esu ne kartą išlipusi paskutinę akimirką iš sūpuoklių, atrakcionų ir pan. Su lėktuvu taip neišėjo - teko lipti. Tas bernelis iš Chek-in'o pasodino mane prie lango - tai ir sėdėjau užsimerkusi stiurdesė bandė kažką įsiūlyti valgyti - aš gi kvėpuot bijojau, o ji "gal sumuštinį?" linksmumas dar tame, kad visus reisus suskraidžiau su Aeroflotu...............
Nemoku paaiškint tos baimės, nors visi sakė, kad laikiausi didvyriškai, tik labai išblyškusi... ir sėdėdama vis laukiau, kad agi kuris nors keleivis pasirodis beesąs teroristas daugiau filmų apie lėktuvo užgrobimus nebežiūriu iš principo....

Nu juokas pro asaras tikrai taip linksma skaityti tokias bailiu istorijas bet jau kai reikia issedeti vietoi lektuve per skrydi cia tai kitas reikialas , suvarau nagus i kede ir laukiu kada su kiekvienu lektuvo krustelejimu reikes kristi zemyn.
Tai ir labi juokinga skaityti juokiuosi net uz pilvo susiemus , bet kogero bijau skristi uz visus labiausei

Jurga, aš tai visus grįžus savo istorijom juokinau-kraupinau ypač visiems patiko, kad aš prieš skrisdama kažkodėl pasidažiau lūpas (po to perskaičiau, rodos Stiliuje, straipsnyje, kad net nelaimės akivaizdoje moterys visiškai nelogiškai, bet pasidažo - tipo nors ir mirsiu, bet graži)
Dabar skridau - tai jau suskraidžiau visai normaliai - aš iš tos baimės užmiegu.... kvėpuoju kvėpuoju, kaip mama mokė, ir ... žadina jau mane stiurdesė su savo idiotišku klausimu "valgysite?" gerti alkoholį taip ir neišdrįsau - nors kiti kaip tik rekomenduoja.... aš pabijojau, kad gali pasidaryti dar blogiau

As esu izbandziusi lektuve isgerti ko nors tokio raminancio ismaukiau du tuos mini vyno buteliukus ir ne velnio nesuveike ant manes laukiau laukiau poveikio kaip buvo stacios akys is baimes ir nagai kedei taip ir liko kol nusileidom.
O su tai stiuardesiu siulymais valgyti tai tik nervas suima jug mato kad zmogus perbales persikes is baimes o jos su savo tais buterbrodais galva kvarsina tai nors imk ir mumaitink ta buterbroda jei paciai raminamuju kad pasiulytu o ne sumustinio

Bet kartais valgymas padeda - sukoncentruoji mintis į kažką kitą.... taip man visada liepia skaičiuoti laiptus, kai reikia kažkur aukštai lipti - nes kitaip aš galvoju tik apie aukštį ir negaliu iš vietos pajudėti...
Draugė pasakojo, kaip ji vos ne nagais į greta sėdinčio misionieriaus ranką įsikabino bet jis pasitaikė tikras kriščionis - visą kelionę ją ramino....