Globėjai vienykimės

Sveikos. Kiek stebėjau analizavau situacijas, tai manau vaikai gyvenę ilgokai vaikų namuoses tarsi nesąmoningai blogai, iššaukiančiai besielgdami stengiasi nuo savęs atriboti realius globėjus, atstumti juos bijodami prisirišimo ir visiško atsidavimo. Bet tai eina iš labai giliai. Pamenu kai gal kokį ketvirtą kartą buvau susitikti su Dainium kūdikių namuose ir ėmiau jį dienos metui namo, tai jis pamatęs mane nei iš šio nei iš to ėmė rėkti ir manęs neprisileisti. Aš pasimečiau ir ketinau atsisakyti tą dieną jį imti namo bet auklėtoja tiesiog man jį įgrūdo sakydama-kvailiuk mažas, nesuprantiu kur tavo laimė. Nunešus jį iki mašinos jis nurimo ir tarsi viso to iššūkio nebuvo. tada jam buvo tik dveji suėję. Poto jis myždavo į kelnes, dabar kartais prikakoja.Nesimoko spalvų, kitų dalykų kuriuos stengiuosi jį išmokyti-pvz batus teisingai autis . Žodžiu jis turi atsargą dalykėlių kurie mane išveda iš kantrybės. Skaičiau vienoj knygoj, kad yra vaikų kuriuos kai narkotikas veikia tėvų, motinos davedimas iki užvirimo. Žino, bet daro. Tai daro vaikai su tam tikru užtaisu, kaip aš sakau. Mano vaikams tokių narkotikų nereikėjo o Dainiui reikia . Didelės jėgos reikia neužkibti ant tokių kablių man tai naujiena, bet su tam tikrais pralaimėjimais bet varomės į priekį.

Baikit merginos gincytis,visi esame zmones, turime jausmus,visi darome klaidas,bet juk is to ir mokomes...o teisti vieniems kitus mazu maziausia nemandagu,nu pasisakykit kuri cia esat globejos-motinos idealas,a ??? ...drasiau .

visada stebėdavausi ir iki šiol stebiuosi to lengvumu ir tuo paprastumu kaip lengva ranka yra globon imami vaikai.Ir kaip lengai yra jų atsisakoma, jei kažkas nepavyksta. Kaip greit įgyja vaikai epitetus. Ir kaip juos ilgai lydi paprastas rodos- o vaikui toks nepaprastas pasakymas- globojamas, rastas globos namuose, myliu svetimą kaip savo. Kaip tai nedera - svetimą- myliu. Ar tai įmanoma, ar galima mylėti svetimą . Aš irgi kartais žodį svetimas. Bet man svetimas yra tas- kas man yra netinkamas,nesuvokiamas, atstumiantis irt.t.Nežinau kaip tai reiktų pritaikyti prie vaiko. Neesu sutikus svetimų vaikų, ir visos vaikų bėdos ir bėdelės man nesvetimos. Viskas, kas siejasi su vaiku- man yra artima ir sava. Visai nesvarbu koks tas vaikas- alkanas ar sotus, švarus ar nupraustas, iš šeimos ar globos namų, nusikaltęs ar gerietis. Nebūna padėčių be išeities, ir vaikų atsakingų pačių už save nebūna. Ir elgesio tipai nusikopijuoti ne nuo kažko- nuo mūsų, nuo suaugusiųjų. Taip jau yra, kad mes globėjai ar įtėviai turim taisyti vienu metu vaikų bio tėvų klaidas ir taip pat savas, tas kurias darome. Ir laiko tam, net savom klaidom turim kiek mažiau nei paprastas mirtingasis. Mes tarsi turim pralenkti laiką, spėti , kad vaiko gyvenime viskas kas turi įvykti turi spėti įvykti laiku- be pavėlavimų. Atgal nenugyvensim- bet anksčiau padarytas žaizdas užlipinti turime- meile, begaliniu atsidavimu, dažnai daug daugiau paimdami nuo savęs, nei leistų sveikas protas. Bet kito pasirinkimo nėra, jei šiandien, vakar pas mus užgimė labai traumuotas penkiametis, negi mes galim taip švaistyti save , laiką energiją- pasvarstymams, savas jis ar svetimas. Koks jis svetimas- jei jis mano, jei jis laukė manęs, jei mes taip ilgai nesusitikom. Ar tai yra lengva? Ar mylėti kažką kaip save iš vis gali būti lengva? O ar tik lengvumų gyvenme ieškoti reikia. ar lengvume yra gyvenimo prasmė? ar čia yra visos jo, gyvenimo spalvos?
Tikriausia nelabai suprantamai pasakiau, ir viskas greičiausia susiveda į daug trumpesnį pasakymą- jei mes kartą paėmėm vaiką- ir jam pasakėm taip, kelio atgal nebėra. Paėmėm- pagimdėm, jis mūsų. Ir jau nuo tos minutės priklauso abai daug- o pirmiausia vaiko dabartis. Kuo jis gyvens- ar jis bus saugus. Ar mes sugebėsim gyventi su vaiku- dabartimi. Ar mes nespėliosim, neperduosim tos neigiamos energijos, kas jis ir iš kur? Atsakymas paprastas- kas jis- vaikas. Iš kur- iš žmonių. Visi vaikai žmonių. o mes kas- mes žmonės. Reiškia- vaikas kieno- mūsų.
Papildyta:


kaip jam pasisekė, bet aš jau tai sakiau Nors tau per daug nebus va išminties labai sudėtingose tavo situacijose galima daug pasisemti. Oj kokį tu nelengvą kelą nuėjai, bet pergalė jau yra, tai labai matosi

nesu idealas bet vaikams galbut, reiketu ju paklausti.

kaip gerai, kad parašei ir už mane. Imk balioną, bendraminte

Dar vienu dalyku esu persisėmus viduje - tai vaiko nesisavinimu. Nežinau kaip man pavyktų įgyvendinti, jei sūnus norėtų susitikti su giminėmis. Neskubinu situacijos, nes sūnus nenori ieškoti savo mamos. Nejaučiu jai jokio blogio, neteisiu jos ir tai sakau sūnui - parodau, kad myliu jį su visu jo turtu, kurį jis turi: jo charakteriu, jo nepanašumu į mane ir vyrą, jo kitoniškumu. Nebijau jam pasakyti, kad jis tai gavo iš biologinių tėvų (tiesa, nedarau to dažnai, neužciklinu situacijos). Gal mane to išmokė tai, kad dukra visada artimai bendravo su savo giminėmis. Sakau jam koks jis gražus ir protingas, kokia gera yra moteris, dovanojusi jam gyvybę. Ir manau, kad jis neturi dėl to kompleksų. JIs neturi neapykantos pasauliui. Tačiau baimę prisirišti gal turi. gal ją gavo iš karto gimęs. Traumą jis turi. Bet aš taip pat turiu daug traumų.

Aš pasakiau savo vaikams TAIP. Lengva nebuvo ir nėra. Nežinau kiek man jėgų kainuotų, jei sūnus panorėtų bendrauti su biologiniais giminėmis. Bet man iš tiesų svarbu, kad jis jaustųsi gerai. taigi - jei jam to reikėtų, tai nebūtų man per sunku.

Po tokio elgesio su vaikais, apie kurį esi rašiusi, tikrai nesi idealas...

sprendi ne tu, o mano vaikai, mano draugai, vyras, bendradarbiai ir kiti man artimi zmones.
nesi svieto lygintoja.

lygintoja tikrai nesu

Blembačka, jaučiuosi tokia neverta mano vaiko... Esu tokia, tokia ir tokia bloga. Kaip man sopa, kai atmenu blogumo minutes... Mintyse ir asmeniniam buvime klaupiuosi prieš jį. Žliumbiu. Ir kaskart klausiu: ar čia negailiu pati savęs? Ir su dėkingumu pakeliu akis aukštyn. Gavau daaaaug daugiau. Atleiskit, kad emocingai. Taip forume nedera. Bet tokia esu.

as panasius zodzius pasakiau psichologei. Negalima taip galvoti, net mintyse tureti.

Gera esi, ir vaikis tavo fainuolis

Manau, kad galima. Bandau savo naštos neužkrauti vaikui. Aš psichologinių ypatybių neneigiu. Bet esu tiesiog dėkinga savo vaikui. Turiu du vaikus. Gal kam kyla klausimas. Mergaitė turi savo gimines, su kuriomis bendrauja. Ji nėra vieniša, tokia kaip sūnus.
Aš dėkinga jiems abiems. Bet tas dėkingumas man nebuvo įgimtas. Su juo teko susipažinti.
Koks džiaugsmas - būti su vaiku. Koks tai yr džiaugsmas!!! Dabar mano sūnus kaime. Dukra - jau savo gyenimo kūrimo etape. Nesaistau jos virvėm. Lai kuriasi pati. Juk gyvenimas - jos.
Papildyta:

Tuoj, tu visada randi gerą žodį. Man tokios artimos ir tokios tolimos tavo aukštumos! Manyje jos teisingos. Sėkmės Tau