Amžiną Jam atilsį duok Viešpatie!
Nuostabus Dievo tarnas nuėjo į amžnuosius namus.
Liūdna dėl Popiežiaus. Graudu ir gražu, kad Žmogus išėjo padaręs viską, ką galėjo šioj žemelėj. Išbandęs visas galimybes gygventi ir tęsti savo darbus ir kantriai priėmęs tai, kas nebepakeičiama. Įkvepia jo pavyzdys, kaip priimti gyvenimo išbandymus, kaip tikėti kitais, kaip turėti drąsos būti savimi.
Nemanau, kad verta verkti. Juk jam dabar daug geriau. Paskutiniu metu tik kankinosi zmogus. O juk ir nugyveno prasminga gyvenima.Bet va, kad lenkai nori jo sirdi islupt ir i Krokuva parvest, tai cia jau kaip pasakius. Gi jis pats to nenorejo, o cia ims ir kuna be jo sutikimo draskys (taip lenku spauda raso)...
Reikia tiketis, kad kitas popiezius ims popieziu Jona-Pauliu II uz pavyzdi...
Reikia tiketis, kad kitas popiezius ims popieziu Jona-Pauliu II uz pavyzdi...
Labai labai gaila dėl šio nuostabaus Žmogaus mirties..Nors..reikia džiaugtis už jį, jis jau pas Dievą, pas tą, kam tarnavo visą savo gyvenimą..Pavydžiu jam jo stiprybės ir tikėjimo, ramios, pilnos susitaikymo mirties...pasaulis neteko vienos iškiliausių asmenybių... 
Liūdna..
Liūdna..
Amzina atilsi musu Popieziui jis buvo tikrai didis zmogus ,daug ko butu galima is jo pasimokyti 
Šis didis Žmogus liks amžinai gyvas visų širdyse, tiek tikinčių, tiek ne.. Amžiną jam Atilsį..
Liūdna... 
Amžiną jam Atilsį...
Bet visada galėsime prisiminti Jo nuveiktus prasmingus darbus.
Amžiną jam Atilsį...Bet visada galėsime prisiminti Jo nuveiktus prasmingus darbus.
Aš dar net negaliu įsivaizduoti, jog vietoj jo, bus naujas popiežius. Sunku bus apsiprasti. 
Turbūt nėra pasaulyje kito žmogaus, kurį taip labai būtų mylėję ir gerbę.
Gaila, jog tokių žmonių vienetai ir tie patys išeina.....
Turbūt nėra pasaulyje kito žmogaus, kurį taip labai būtų mylėję ir gerbę.
Gaila, jog tokių žmonių vienetai ir tie patys išeina.....
Juozas Ruzgys: Štai žmogus - Karolis ir jo jaunimas
| 2005 04 04 11:57:05 |
Nėra lengva visame gausiame apie popiežių Joną Paulių II ir jo didybę šiomis dienomis prabilusios minios chore tarti ir savąjį žodį apie šį žmogų, su kuriuo teko užaugti. Apie Bažnyčią vedusį žmogų, be kurio kito tokio paprasčiausiai nebeatsimenu. Apie žmogų, kuris - tvirtinama - keitė pasaulį.
Tačiau visų pirma norisi pasakyti: jis buvo Žmogus. Štai žmogus, - tarsi Poncijus Pilotas Jėzui, beveik kasdien tardavo įvairūs žurnalistai ir interesų grupės, viešajai nuomonei ir jos teismui atiduodamos prieštaringas žinias apie jo konservatyvumą arba liberalumą. Ir jis už tai nepyko. Ne, jis pats žengdavo į žiniasklaidos ir viešosios nuomonės teismą ir nuolankiai išklausydavo viską, kas apie jį buvo sakoma. Nes jis buvo Žmogus.
Toks pat žmogus, kaip kad ir kiekvienas iš mūsų. Kažkiek konservatyvus, kažkiek liberalus. Kartais džiaugsmingas, o kartais - susimąstęs ir susirūpinęs. Kalbantis su pasaulio didžiaisiais ir mielai apglėbiantis patį vargingiausią sergantį ar mažutėlį vaiką, visiškai atsitiktinai ropojantį priešais jo akis. Prabildavęs Jungtinių Tautų Organizacijos akivaizdoje ir parašęs laišką vaikams. Tikras Žmogus.
Vertybės tapo jo gyvenimo pagrindu, tačiau beprasmiškos taisyklės - niekuomet. Kodėl popiežius negali nueiti pas žmones? Kodėl jis turi važiuoti neperšaunamais stiklais įrėmintame automobilyje, tarsi kokiame akvariume? Kodėl popiežius negali duoti interviu žurnalistui? Kodėl jis negali paskambinti į tiesioginę televizijos laidą, taip vos neįvaryti infarkto laidos vedėjui ir nepareikšti savo nuomonės? Kodėl jis turėtų paklusti gydytojams? Juk jis buvo Žmogus.
Ar neatpažįstame šiuose ir panašiuose klausimuose savęs pačių, nenorinčių susitaikstyti su gydytojų priesakais? Ar neatpažįstame savęs, kartais norinčių kiek prasilenkti su beprasmiškomis taisyklėmis? Ar neatpažįstame savęs, nenorinčių klausyti savo mokytojų, bet atidžiai žvelgiančių į gyvenimo pavyzdžius mums rodančius asmenis, kad ir kokie jie būtų?
Tad štai ir turėjome popiežių, kuris nusišypsojęs jį saugantiems asmenims pasileisdavo į patį žmonių sūkurį. Štai ir buvome kartu su asmeniu, nenorėjusiu pasislėpti už specialiai pagaminto papamobilio neperšaunamų stiklų. Todėl ir skaitėme šio žmogaus atsakymus į ne visuomet mielus žurnalistų klausimus. Arba netikėtai išgirsdavome jo balsą iš savo televizorių ekranų stebėdami eilinę televizijos laidą, į kurią gali paskambinti kiekvienas žmogus. Nes supratome - jis buvo Žmogus.
Tad pasakykite, - kaipgi galiu ramiai sėdėti namuose ir abejingai stebėti žinias apie tai, kad mano draugo sveikata prasta? Kaipgi galiu negirdomis nuleisti pranešimus apie saviškio negalavimą? Ne, negaliu. Važiuoju į ligoninę. Arba pasiimu miegmaišį ir lekiu į Šv. Petro aikštę Vatikane, kad dar kartą pabūčiau su Žmogumi, kuris ne kartą yra buvęs su manimi.
Su tuo Žmogumi, kuris ne vienos svarbios žinios savo gyvenime yra sulaukęs būdamas kartu su savo jaunuoliais baidarėje. Su Žmogumi, kuris kažkada miegojo gretimoje palapinėje. Su Žmogumi, kuris drauge prie laužo dainavo Laužo šviesą, galbūt tik lenkišką jos versiją. Kartu su Žmogumi, kuris gretimai mynė dviračio pedalus.
Popiežius Jonas Paulius II skyrė mums savo brangų laiką. Laiką, kurį galbūt galėjo praleisti ir kitaip, sakytume - gal net turiningiau. Galbūt užuot kartu su mumis klausęsis Bobo Dylano dainų jis galėjo tas akimirkas skirti politikų įtikinėjimui, kad galiausiai reikia įveikti badą, skurdą ir kitas negandas Dievo Kūrėjo nuostabiai sukurtoje Žemėje? Žinoma, kad galėjo ir tai darė. Tik kitu metu. O tą kartą savo laiką jis skyrė mums. Nes buvo Žmogus.
Nes suprato, kad mes esame tie, kurie galime keisti šį pasaulį. Kad mes esame jaunuoliai, galintys priversti politikus mąstyti kitaip ir daryti visų Žemės gyventojų gyvenimą geresnį ne tik ekonomiškai, bet ir dvasiškai. Jis suprato, kad su jaunimu praleistas laikas niekuomet nenueis veltui. Kaip ir laikas, skirtas kiekvienam žmogui.
Mes jautėme, kad tai buvo Žmogus. Nebijantis pasakyti tiesos. Nebijantis pabarti. Nebijantis padrąsinti. Ir - visų svarbiausia - darantis tai nuoširdžiai. Ne todėl, kad kokie nors viešųjų ryšių specialistai tai patarė daryti. Bet todėl, kad jo Dievas taip panorėjo.
Jūsų ieškojau, dabar jūs atėjote pas mane. Ir už tai jums dėkoju, - šie paskutiniai popiežiaus Jono Pauliaus II ištarti ir viešai persakyti žodžiai yra skirti jo jaunimui. Tam jaunimui, su kuriuo jis buvo kartu visuose žemynuose, visose gausiose savo kelionėse, visose Pasaulio jaunimo dienose. Jis buvo drauge kaip Žmogus.
Ačiū, kad mūsų ieškojai. Ačiū, kad mus suradai. Ačiū, kad parodei, kas yra žmogiškumas. Ačiū, kad su mumis buvai toks paprastas ir savas Žmogus.
OMNI naujienos
"OMNI Laikas" el. paštu. Užsisakykite čia - http://omnitel-laikas.zinios.lt
"OMNI Laiko" naujienas galima rasti WAP'e adresu http://wap.omni.lt
Cituojant "OMNI Laiką", būtina nurodyti šaltinį: www.omni.lt.
| 2005 04 04 11:57:05 |
Nėra lengva visame gausiame apie popiežių Joną Paulių II ir jo didybę šiomis dienomis prabilusios minios chore tarti ir savąjį žodį apie šį žmogų, su kuriuo teko užaugti. Apie Bažnyčią vedusį žmogų, be kurio kito tokio paprasčiausiai nebeatsimenu. Apie žmogų, kuris - tvirtinama - keitė pasaulį.
Tačiau visų pirma norisi pasakyti: jis buvo Žmogus. Štai žmogus, - tarsi Poncijus Pilotas Jėzui, beveik kasdien tardavo įvairūs žurnalistai ir interesų grupės, viešajai nuomonei ir jos teismui atiduodamos prieštaringas žinias apie jo konservatyvumą arba liberalumą. Ir jis už tai nepyko. Ne, jis pats žengdavo į žiniasklaidos ir viešosios nuomonės teismą ir nuolankiai išklausydavo viską, kas apie jį buvo sakoma. Nes jis buvo Žmogus.
Toks pat žmogus, kaip kad ir kiekvienas iš mūsų. Kažkiek konservatyvus, kažkiek liberalus. Kartais džiaugsmingas, o kartais - susimąstęs ir susirūpinęs. Kalbantis su pasaulio didžiaisiais ir mielai apglėbiantis patį vargingiausią sergantį ar mažutėlį vaiką, visiškai atsitiktinai ropojantį priešais jo akis. Prabildavęs Jungtinių Tautų Organizacijos akivaizdoje ir parašęs laišką vaikams. Tikras Žmogus.
Vertybės tapo jo gyvenimo pagrindu, tačiau beprasmiškos taisyklės - niekuomet. Kodėl popiežius negali nueiti pas žmones? Kodėl jis turi važiuoti neperšaunamais stiklais įrėmintame automobilyje, tarsi kokiame akvariume? Kodėl popiežius negali duoti interviu žurnalistui? Kodėl jis negali paskambinti į tiesioginę televizijos laidą, taip vos neįvaryti infarkto laidos vedėjui ir nepareikšti savo nuomonės? Kodėl jis turėtų paklusti gydytojams? Juk jis buvo Žmogus.
Ar neatpažįstame šiuose ir panašiuose klausimuose savęs pačių, nenorinčių susitaikstyti su gydytojų priesakais? Ar neatpažįstame savęs, kartais norinčių kiek prasilenkti su beprasmiškomis taisyklėmis? Ar neatpažįstame savęs, nenorinčių klausyti savo mokytojų, bet atidžiai žvelgiančių į gyvenimo pavyzdžius mums rodančius asmenis, kad ir kokie jie būtų?
Tad štai ir turėjome popiežių, kuris nusišypsojęs jį saugantiems asmenims pasileisdavo į patį žmonių sūkurį. Štai ir buvome kartu su asmeniu, nenorėjusiu pasislėpti už specialiai pagaminto papamobilio neperšaunamų stiklų. Todėl ir skaitėme šio žmogaus atsakymus į ne visuomet mielus žurnalistų klausimus. Arba netikėtai išgirsdavome jo balsą iš savo televizorių ekranų stebėdami eilinę televizijos laidą, į kurią gali paskambinti kiekvienas žmogus. Nes supratome - jis buvo Žmogus.
Tad pasakykite, - kaipgi galiu ramiai sėdėti namuose ir abejingai stebėti žinias apie tai, kad mano draugo sveikata prasta? Kaipgi galiu negirdomis nuleisti pranešimus apie saviškio negalavimą? Ne, negaliu. Važiuoju į ligoninę. Arba pasiimu miegmaišį ir lekiu į Šv. Petro aikštę Vatikane, kad dar kartą pabūčiau su Žmogumi, kuris ne kartą yra buvęs su manimi.
Su tuo Žmogumi, kuris ne vienos svarbios žinios savo gyvenime yra sulaukęs būdamas kartu su savo jaunuoliais baidarėje. Su Žmogumi, kuris kažkada miegojo gretimoje palapinėje. Su Žmogumi, kuris drauge prie laužo dainavo Laužo šviesą, galbūt tik lenkišką jos versiją. Kartu su Žmogumi, kuris gretimai mynė dviračio pedalus.
Popiežius Jonas Paulius II skyrė mums savo brangų laiką. Laiką, kurį galbūt galėjo praleisti ir kitaip, sakytume - gal net turiningiau. Galbūt užuot kartu su mumis klausęsis Bobo Dylano dainų jis galėjo tas akimirkas skirti politikų įtikinėjimui, kad galiausiai reikia įveikti badą, skurdą ir kitas negandas Dievo Kūrėjo nuostabiai sukurtoje Žemėje? Žinoma, kad galėjo ir tai darė. Tik kitu metu. O tą kartą savo laiką jis skyrė mums. Nes buvo Žmogus.
Nes suprato, kad mes esame tie, kurie galime keisti šį pasaulį. Kad mes esame jaunuoliai, galintys priversti politikus mąstyti kitaip ir daryti visų Žemės gyventojų gyvenimą geresnį ne tik ekonomiškai, bet ir dvasiškai. Jis suprato, kad su jaunimu praleistas laikas niekuomet nenueis veltui. Kaip ir laikas, skirtas kiekvienam žmogui.
Mes jautėme, kad tai buvo Žmogus. Nebijantis pasakyti tiesos. Nebijantis pabarti. Nebijantis padrąsinti. Ir - visų svarbiausia - darantis tai nuoširdžiai. Ne todėl, kad kokie nors viešųjų ryšių specialistai tai patarė daryti. Bet todėl, kad jo Dievas taip panorėjo.
Jūsų ieškojau, dabar jūs atėjote pas mane. Ir už tai jums dėkoju, - šie paskutiniai popiežiaus Jono Pauliaus II ištarti ir viešai persakyti žodžiai yra skirti jo jaunimui. Tam jaunimui, su kuriuo jis buvo kartu visuose žemynuose, visose gausiose savo kelionėse, visose Pasaulio jaunimo dienose. Jis buvo drauge kaip Žmogus.
Ačiū, kad mūsų ieškojai. Ačiū, kad mus suradai. Ačiū, kad parodei, kas yra žmogiškumas. Ačiū, kad su mumis buvai toks paprastas ir savas Žmogus.
OMNI naujienos
"OMNI Laikas" el. paštu. Užsisakykite čia - http://omnitel-laikas.zinios.lt
"OMNI Laiko" naujienas galima rasti WAP'e adresu http://wap.omni.lt
Cituojant "OMNI Laiką", būtina nurodyti šaltinį: www.omni.lt.
Labai gaila , bet nieko nepadarysi... Amžiną atilsį...
, bet nieko nepadarysi... Amžiną atilsį...
Gaila.... Amzina jam atilsi
