QUOTE(Pumpuryte @ 2010 07 21, 18:18)
O aš belaukdama kada vyras "pribręs" taip pat pastojau ir pasigimdžiau.
Tačiau nuosavo vaiko atėjimas į pasaulį nekiek neapmalšino noro įsvaikinti.
Priešingai. Kasdien galvoju apie tai.
Maitindama savo vaiką galvoju ar Vaikų namuose auklės taip pat kantriai laukia kol vaikas baigs dairytis, dainuot ir išsižiuos...? Keisdama sauskelnes galvoju ar auklės taip pat dažnai apžiuri vaikų sauskelnes...? Ar jos turi tiek kantrybės ir rankų kaip ir aš...?
Mano vaikas 24h/7d aprūpintas viskuo- ir dėmesiu ir meile ir šiluma..... O kas Vaikų namuose apkabina tą mažą paliktą vaiką...? Kas jį pasupuoja vakare prieš miegą jei jis negali užmigti...? Kas jį panešioja kai jam baisu ir neramu...?
Tokios maintys mane aplanko nuolat.....
Aš irgi panašiai masčiau, kol nepabaigėm visų procedūrų ir ėmėm laukti pasiūlymo. Mažų vaikų su išgydomais sveikatos sutrikimais, kuriuos galima būtų įvaikinti, nėra. Norinčių įvaikinti eilės didžiulės. Tų, kuriuos siūlo mažiukus, lietuviai nenori imti dėl rimtų ligų. Belieka mokyklinukai, neįgalūs ir iš didelių šeimų. Ar imtum tokį vaikutį? Dar pilni vaikų namai vaikų, kurių niekada neleis įvaikinti dėl jų teisinio statuso. Kad ir kaip būtų žiauru, jiems meilės ir namų šilumos nesuteiksi.
Sužinojus apie 3
daug masčiau apie įvaikinimą. Gal vis tik gerai, kad turesim savo leliuką, nes nesu tikra, ar vyras įvaikintą būtų mylėjęs kaip savo ir dar - galbūt kažkam pasisekė, kad mes atsisakėm įvaikinimo - vis greičiau sulauks savo mažylio.
Kaip pasiryžai...? Planuotas ar netyčiukas..? 
Planuotas, bet savijauta pagal plana geresne turejo buti 
, o ir leliukas pagal plana jau gimes turejo but, deja ne viskas vyksta taip, kaip norisi. 
O ir begalo norėčiau būti mama, o svarbiausia kažkam, suteikti galimybę būti mylimu ir pačiu brangiausiu šeimos nariu.. 
