QUOTE(ametista @ 2005 11 02, 19:53)
Daivut, as ziuriu i sita atkalbinejima, kaip i isbandyma pries isivaikinant. Tarsi Dievas duoda tokia visuomene, kad isbandytu, ar noras isivaikinti ta vaikuti yra stipresnis uz baime ka pasakys ir pagalvos kaimynas ar netgi artimieji.
Galiu pasakyt atvirai mano noro isivaikint nepalaiko turbut nei vienas artimasis. Netgi jei tai yra kol kas tik noras. Ilgai laikytas tylumoj ir tik sau, apie kuri prabilau ganetinai pribrendus (bent jau man taip atrodo).
Galiu pasakyt atvirai mano noro isivaikint nepalaiko turbut nei vienas artimasis. Netgi jei tai yra kol kas tik noras. Ilgai laikytas tylumoj ir tik sau, apie kuri prabilau ganetinai pribrendus (bent jau man taip atrodo).
Pasakyti, kad Dievas duoda tokią visuomenę kaip išbandymą būtų per drąsu. Toje visuomenėje yra ne tik mama (šeima) su savo sprendimu įsivaikinti, bet ir vaikas
Mūsų sprendimui irgi nepritarė nė vienas artimas žmogus. Viskas baigėsi happy-end'u. Dukrytė išsikovojo visų artimųjų meilę, yra močiutės, senelio ir visų kitų numylėtinė. Jau nekalbu apie katiną
Pasižiūrėjus kiek ji su seneliais dabar bendrauja, manau, jai būtų didelė skriauda, jeigu ji būtų atstumta. Tad gal geriau savo gyvenimu ir tikėjimu mūsų vaikais bandykime keisti tą visuomenę
Kiek artimieji bebūtų priešiški, palinkėčiau eiti link jų ne tik su tvirtu apsisprendimu,
bet ir su meile jiems. Vardan vaiko, kuriam vieną dieną prireiks ne tik mamos ir tėčio, bet ir močiutės katino, senelio rūsyje padėto žaislinio traukinuko, ar šokoladinės rožės lapelio nuo tetos gimtadienio torto.
QUOTE(Ute @ 2005 11 02, 23:18)
Pasakyti, kad Dievas duoda tokią visuomenę kaip išbandymą būtų per drąsu. Toje visuomenėje yra ne tik mama (šeima) su savo sprendimu įsivaikinti, bet ir vaikas
Mūsų sprendimui irgi nepritarė nė vienas artimas žmogus. Viskas baigėsi happy-end'u. Dukrytė išsikovojo visų artimųjų meilę, yra močiutės, senelio ir visų kitų numylėtinė. Jau nekalbu apie katiną Pasižiūrėjus kiek ji su seneliais dabar bendrauja, manau, jai būtų didelė skriauda, jeigu ji būtų atstumta.
Tad gal geriau savo gyvenimu ir tikėjimu mūsų vaikais bandykime keisti tą visuomenę
Kiek artimieji bebūtų priešiški, palinkėčiau eiti link jų ne tik su tvirtu apsisprendimu,
bet ir su meile jiems. Vardan vaiko, kuriam vieną dieną prireiks ne tik mamos ir tėčio, bet ir močiutės katino, senelio rūsyje padėto žaislinio traukinuko, ar šokoladinės rožės lapelio nuo tetos gimtadienio torto.
Mūsų sprendimui irgi nepritarė nė vienas artimas žmogus. Viskas baigėsi happy-end'u. Dukrytė išsikovojo visų artimųjų meilę, yra močiutės, senelio ir visų kitų numylėtinė. Jau nekalbu apie katiną
Pasižiūrėjus kiek ji su seneliais dabar bendrauja, manau, jai būtų didelė skriauda, jeigu ji būtų atstumta. Tad gal geriau savo gyvenimu ir tikėjimu mūsų vaikais bandykime keisti tą visuomenę
Kiek artimieji bebūtų priešiški, palinkėčiau eiti link jų ne tik su tvirtu apsisprendimu,
bet ir su meile jiems. Vardan vaiko, kuriam vieną dieną prireiks ne tik mamos ir tėčio, bet ir močiutės katino, senelio rūsyje padėto žaislinio traukinuko, ar šokoladinės rožės lapelio nuo tetos gimtadienio torto.
Prisijungiu prie UTES - mūsų situacija analogiška. Kad ir dabar mažylis leidžia atostogas pas seneliu, kurie iki nuprotėjimo atiduoda jam visą savo meilę.
Beje, Ute kaip jūs laikotės? Pasipasakok.
Ute, meiles artimiesiems stoka mane apkaltint butu labai sunku . Gal per didele meile jiems taip. Esme ne tai, ar tu juos myli ar nemyli, esme poziuriu skirtingume. Pagaliau kartu skirtumuose. Pvz.: as savo mociute be galo myliu, bet jos suvokimas, kad seksas ateina po vestuviu, man absoliuciai nepriimtinas ir svetimas. Tai pagal tavo teorija jei as labai ja myleciau, tureciau laikytis ikivestuvinio celibato? 
As cia nepiktai jei ka
. Gal per didele meile jiems taip. Esme ne tai, ar tu juos myli ar nemyli, esme poziuriu skirtingume. Pagaliau kartu skirtumuose. Pvz.: as savo mociute be galo myliu, bet jos suvokimas, kad seksas ateina po vestuviu, man absoliuciai nepriimtinas ir svetimas. Tai pagal tavo teorija jei as labai ja myleciau, tureciau laikytis ikivestuvinio celibato? As cia nepiktai jei ka
QUOTE(ametista @ 2005 11 03, 15:58)
Ute, meiles artimiesiems stoka mane apkaltint butu labai sunku . Gal per didele meile jiems taip. Esme ne tai, ar tu juos myli ar nemyli, esme poziuriu skirtingume. Pagaliau kartu skirtumuose. Pvz.: as savo mociute be galo myliu, bet jos suvokimas, kad seksas ateina po vestuviu, man absoliuciai nepriimtinas ir svetimas. Tai pagal tavo teorija jei as labai ja myleciau, tureciau laikytis ikivestuvinio celibato?
As cia nepiktai jei ka
. Gal per didele meile jiems taip. Esme ne tai, ar tu juos myli ar nemyli, esme poziuriu skirtingume. Pagaliau kartu skirtumuose. Pvz.: as savo mociute be galo myliu, bet jos suvokimas, kad seksas ateina po vestuviu, man absoliuciai nepriimtinas ir svetimas. Tai pagal tavo teorija jei as labai ja myleciau, tureciau laikytis ikivestuvinio celibato? As cia nepiktai jei ka
Visai ne tai norėjau pasakyti. Kai kalba eina apie įvaikinimą ir artimieji nepritaria, jie kartais pasako ką nors tokio, kas gali labai įskaudinti. Pavyzdžiui, mano pažįstama įsivaikinusi mergaitę nuėjo aplankyti uošvių ir šie baisiai pasipiktino, kai mergytė juos pavadino seneliais (greičiausia todėl, kad namie buvo kalbama, kad eis pas senelius). Tokioje situacijoje reikia ir išminties ir susivaldymo, kad netrenkti durimis ir kiek galima taikiau viską išspręsti.
O šiaip yra esminis skirtumas tarp kalbų apie celibatą ir apie vaiką. Jei močiutė ką nors nemandagaus pasakys apie seksą iki vestuvių, tai arba ta frazė prajuokins, arba nuliūdins, bet labai neįskaudins. Tuo tarpu įžeidžianti frazė numesta nuosavo vaiko atžvilgiu (čia jau visai nesvarbu ar tai įvaikintas vaikas ar biologinis) bus daug skaudesnė.
Galiu pridėti ir savo pavyzdį. Kartą mano gera draugė, pritarianti įvaikinimui, ramiai išdėstė nuomonę apie mano dukrą: "Manau, kad jos biologinė mama buvo prostitutė, labai jau vaiko žvilgsnis vulguarus". Įsivaizduokite, kaip pasijaučiau. O norint patikrinti kiek tame yra teisybės, galima nukeliauti į fotokonkursų skyrelį (kažkada dalyvavome) ir pasižiūrėti kaip atrodo mano mažoji.
QUOTE(Zuika1 @ 2005 11 03, 11:59)
Prisijungiu prie UTES - mūsų situacija analogiška. Kad ir dabar mažylis leidžia atostogas pas seneliu, kurie iki nuprotėjimo atiduoda jam visą savo meilę.
Beje, Ute kaip jūs laikotės? Pasipasakok.
Beje, Ute kaip jūs laikotės? Pasipasakok.
Šiaip gaila, kad nesusitikome vasarą .
Ačiū, laikomės puikiai. Matyt smarkiai augsime, nes mažoji turi vilko apetitą ir be saiko šveičia varškę.
Reikia tikėtis, kad augant vaikui ožiukai kartu neaugs Einame į darželį, labai ten patenkinta gyvenimu. O šiaip jau pradedame ir mokyklos po truputį dairytis, nebe už kalnų šis gyvenimo etapas.
O kaip jums einasi?
Ute, esu bjauri boba. Todel tavo vietoj atsiribociau apskritai nuo tokios drauges. Kai yra tokie draugai ir priesu nereikia. As manau mano artimieji jei ir nepritaria mano sprendimui, vis tiek turi ji gerbti. Ta pati taikau ir draugams.
QUOTE(ametista @ 2005 11 03, 17:34)
Ute, esu bjauri boba. Todel tavo vietoj atsiribociau apskritai nuo tokios drauges. Kai yra tokie draugai ir priesu nereikia. As manau mano artimieji jei ir nepritaria mano sprendimui, vis tiek turi ji gerbti. Ta pati taikau ir draugams.
Juokinga, bet ji buvo vienintelis žmogus palaikęs mūsų sprendimą įvaikinti ir tuo pačiu daug padėjęs morališkai (tiesa, kad įsivaikinsime skelbimo nekabinome ir apie tai žinojo ne tiek daug žmonių). Ji pritaria. Ji yra už įvaikinimą, t.y. už gerą darbą gyvenimo nuskriaustiems vaikams. Ir niekas iš draugų nėra tiek padėjęs auginant dukrytę kiek ji.
Matyt ji laiko, kad tie vaikai (nors ir nekalti dėl to) turi blogų genų ir yra kitokie. Ir mato tuose vaikuose tai, kas jos nuomone ir turi matytis. Šitai jai išsprūdo (o tuo pačiu ir supratau jos poziciją) praėjus gal kokiems metams po to kai parsivežėme dukrytę.
Jei ta pozicija būtų nuolat pabrėžiama, kažkas tokio matytųsi elgiantis su vaiku, be abejo, seniai būčiau atsiribojusi.
Ši draugė tėra vienas mus supančios visuomenės atspalvių. Noriu tikėti, kad matydama kaip šie vaikai auga, visuomenė po truputį keisis. Ir jei nepasikeis dabartinės kartos nuomonė, tai gal būt jau kitos kartos (tos kuri dabar žaidžia kieme su mūsų vaikais) požiūris bus šviesesnis.
Ute, mes taip pat jau lankom darželį ir jau pagaliau apsipratom, tik va dabar atostogauja pas senelius, tai gali būti kai teks gryžti į darželį vėl reikės iš naujo pratintis. Na sus sveikatyte tai būna ir geriau ir blogiau, bet tikiuosi, kad mes viską išaugsim. Esam labai judrus, čiauškaliai ir vis dažmiau užeina "meilės" valandėlės. Jei atvirai - esu laiminga, nes jis atsirado būtent mano gyvenime.
Taip Daivute, jis jau visas vyras. Su vyru pakalbam, kad jau ir neatsimenam kokį mažytį parsivežėm namo. Labai greit auga tie mažieji. Ech kaip aš jo jau pasiilgau - ir jis manęs. Mes labai vienas prie kito esam prisirišę. Pirmos dienos darželyje man buvo tarsi ant adatų - vis galvojau ar jam ten gerai, ar neskriaudžiamas. Beje darželyje niekam nepasakojau, kad jis įvaikintas - žino tik direktorė ir ji man patarė niekam nepasakoti.
Kad tik tos ligelės nepultų mūsų, nes kiekvienas pablogėjimas man sukelia daugybę klausimų ir dvejonių kas bus toliau, bet kai pasiskaitau kiek mažčių serga onkologinėmis ir kitomis baisiomis ligomis, pažiūriu į jo tyras akeles ir nusiraminu.Oi susigraudinau.........
Kad tik tos ligelės nepultų mūsų, nes kiekvienas pablogėjimas man sukelia daugybę klausimų ir dvejonių kas bus toliau, bet kai pasiskaitau kiek mažčių serga onkologinėmis ir kitomis baisiomis ligomis, pažiūriu į jo tyras akeles ir nusiraminu.Oi susigraudinau.........
Zuika, ir nepasakok niekam per daug, kad jis įvaikintas. Deja, žmonės būna pikti ir kai nori įžeisti ir įskaudinti "suduoda" ten, kur skaudžiausia, kur lengviausia sužeisti...
Na o dėl visokių baimių - tai standartinės visų mamyčių baimės Čia jau nieko nepadarysi, vaikiukas padovanoja ne tik didelę laimę, bet ir didelį nerimą kiekviename žingsnyje dėl jo likimo.
Na o dėl visokių baimių - tai standartinės visų mamyčių baimės
Čia jau nieko nepadarysi, vaikiukas padovanoja ne tik didelę laimę, bet ir didelį nerimą kiekviename žingsnyje dėl jo likimo.
