neseniai skambino vyro, su kuriuo aš miegu, žmona. Ji taip ir prisistatė, kai aš paklausiau, su kuo šneku. Tada ji mane vadino įvairiais epitetais, tokiais, kaip: kūrva, prostitutė, šeimos ardytoja ir pan. Aš tylėjau, kol ji manęs paklausė, ko aš tyliu. Tada pasakiau, kad jos turima monogaminė šeimos koncepsija man nėra priimtina, kad aš esu už poligamiškus santykius. Ji penkiom sekundėm susimąstė, o po to išvadino įžūlia kale ir paklausė , kiek man vyrai moka už valandą, aš atsakiau, kad myliuosi nedarbo metu ir todėl pinigų neimu. Po to darsyk isterišku balsu suminėjo visus žinomus keiksmažodžius ir pagrasinus, kad jei neatstosiu nuo jos vyro, ji su manim susidoros, numetė ragelį.
Tad čia mes turime tris veikiančiuosius (neveltui ir tema taip pavadinta) mane, vyrą ir jo žmoną. Su vyru apie jo šeimą, žmoną ir kt. nešneku, nes matau, kad tai jį šiek tiek slegia ir kenkia jo potencijai lovoje. Su žmona pašnekėjau ir supratau, kad ji pripažįsta tik vienos rūšies šeimą t.y. monogaminę. Tačiau faktas, kad tokia šeimos samprata toli gražu nėra itin populiari daugelyje kultūrų, ji netgi itin stipriai kertasi su žmogaus instinktais.
. Šiaip kuo puikiausiai suprantu, kad kultūra mumyse išugdė būtent tokį šeimos modelį. Jau nuo pat vaikystės ir vaikinams, ir merginoms vienu iš sėkmingo gyvenimo tikslų tampa to vienintelio partnerio paieškos. Juk viena iš pokalbio temų kartais būna tokia: kiek jis (ji) turėtų uždirbti, ką jis (ji) turėtų veikti gyvenime ir kokį seksą jis (ji) turėtų mėgti, kad galėtų būti tuo vieninteliu ir tikru. (o ne: gyvensiu su trimis vyrais, vienas bus pianistas, kitas pradinių klasių mokytojas, o trečias rugpjūčio mėnesį marinuos nuostabius agurkėlius ir turės dar dvi puikias meilužes mūsų nuostabiuose namuose). Taip konstruojamas suvokimas apie teisingus santykius mūsų visuomenėje, tik, kadangi, jis, kaip ir daugelis teorinių modelių, yra utopiškas, turime begalę nelaimingų isterikų (pvz.: prieš valandą man skambinusi moteris, jos vyras, kuris susinervina ir nuliūsta, kai jam užsimenu apie jo šeimą).
Čia jau išsiplėčiau, bet iš esmės, tenorėjau sužinoti Jūsų nuomonę, esate už ar prieš monogaminę santuoką, ar visgi leistų Jums vyras parsivesti į namus dar vieną draugą (arba Jūs sutiktumėte gyventi trise su dar viena žmona), kodėl manote, kad tai kenktų vaikams (o gal nemanote?), ir ar sutinkate, kad toks kultūriškai diegiamas idealių santykių tarp vyro ir moters supratimas priverčia mus kasdiena šalia savęs matyti galybę nepatenkintų veidų (kurie turi meilužius ir dėl to jaučia sąžinės graužątį, arba nori turėti, bet jiems neleidžia sąžinė ir vėlgi kenčia negavę šio malonumo) ir kad verta ugdyti laisvesnį požiūrį į vyro ir moters santykius (labai atsiprašau, kad visuose svarstymuose šnekėjau tik apie heterosexualus, jokiu būdu nenorėjau diskriminuot homosexualų, visa tai, ką rašiau, taikytina ir jiems).
Dar vienas dalykas, dėl ko monogamiška šeima, mano nuomone, bent jau Lietuvoje, yra pasmerkta. Normalių vyrų, kurie būtų gražūs (geras sudėjimas, simpatiški veido bruožai, jokių nereikalingų plaukų ir kt.), pakankamai protingi (bent jau numanytų, kad Utrillas tai ne daržovė, o Kantas nebuvo popiežiaus meilužė) ir svarbiausia, pajėgūs tave mylėti ilgiau nei valandą, nėra labai daug, tad vienu tokiu, mielosios, mes esame priverstos dalintis. Čia kaip puiki knyga bibliotekoje. Ar nuostabus paveikslas muziejuje. Negali jo uždaryti savo namų tamsioje palėpėje ir niekada niekam nerodyti, tik retkarčiais pati pažvelgti ir nuvalyti dulkes.
Nesu labai išmintinga ir daug patyrusi (man 21eri, susituokus nebuvau, vaikų neturiu, savo asmeniniame gyvenime visuomet randu įdomesnių dalykų, nei santykių puoselėjimas, aiškinimasis ir kūrimas su priešingos lyties atstovais), tačiau labai prašau dėl to neatmesti mano svarstymų kaip per daug naivių ir nevertų šio forumo bei Jūsų atsakymo.
Jeigu būčiau vyras - pasisaskyčiau už poli, tačiau dabar - noriu būti vienintele savąjam