Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

O as nelabai suprantu kaip tai issiskyriau ir gyvenu su tuo paciu?

Apie baisią buitį prisiskaičiau šioje temoje, nes nepagyvenus kartu iki vestuvių, po jų prasideda baisi buitis, kampu bružinimas ir dar labai daug ko - kas priveda iki skyrybų Tuo tarpu pagyvenus kartu su ta pačia buitimi puikiai susidorojama ir eilinį kartą įsitikinama, kad tai būtent tas žmogus Galima tuoktis

labai įdomai kreipi kalbą. Jau dabar čia ne apie skyrybas, ne apie tai tema. Ne aš pradėjau kalbėti apie tikėjimą ir jo gerovę, oj ne aš. O kai uždaviau pora klausimų kalbą nukreipi, įdomu kodėl Klausiu ne apie tai ar kas liepia skirtis. Klausimas: kokia tame moralė, kai duodi pažadą iki gyvenimo galo, ir jei esi nevaisingas tai pažadas "nepanaudotas" - "negalioja". Kur čia sugebi įžvelgt moralę?
Ir dar vienas mano klausimas liko neatsakytas, nei viena Bažnyčios tikėjimo šalininkių kažkodėl net nebandė atsakyt - jei pora gyvena iki santuokos sutuoktinių teisėmis, kokių sutuoktinių pareigų jie nevykdo?

Gal pirmiausia pradėsiu nuo to, kad su MB gyvenam kartu jau seniai, vasarą ruošiamės tuoktis.
Šią temą stebiu jau seniai iš tikro pakankamai įdomios diskusijos verda
Ir man labai smalsu paklausti oponenčių vieno klausimėlio: Jūs vis teigiat, kad tik po bažnytinės santuokos gyventi kartu jau yra ne nuodėmė, bet jeigu mes su MB vienas kitam (ne prieš kunigą) bažnyčioje (dievo akivaizdoje) prisiekėm, argi tai nesiskaito ? Juk kunigas yra toks pats žmogus kaip ir mes visi. Juk kunigo palaiminimas dar nėra dievo palaiminimas ?
Tikiuosi supratot apie ką aš kalbu ir būtų labai įdomu išgirsti nuomonę šiuo klausimu.

Sutuoktinių pareigas trumpai ir aiškiai apibrėžia priesaika: "prisiekiu tave mylėti, būti tau ištikima(-s), tave gerbti ir iki mirties tavęs neapleisti". Ką iš esmės sako apsisprendimas gyventi be santuokos (iki santuokos) - aš tave pabandysiu, ar tu man tinki, jei per tą laiką rasiu geresnį(-ę) - aš tau nieko nežadėjau, jei tavo "kampai" erzins - susirinksiu šmutkes ir išeisiu, jei tu pastosi - tai nebūtinai aš padėsiu tau auginti vaiką, nes aš jo gal dar nenoriu ir t.t. Šaunu, kad jūs vienas kitam ištikimi, šaunu, kad elgiatės ir pasitikit vienas kitu, lyg tikri sutuoktiniai, bet jūsų statusas to neįpareigoja, todėl gali tekti labai nusivilti paaiškėjus, kad jūsų antroji pusė visai kitaip suprato bendrus tikslus. Juk bando abi pusės, ne tik jūs. Galite pasipiktinti - mes taip negalvojame! Bet mūsų pasąmonė tokius dalykus fiksuoja...
Jei vyras nuslėpė arba nežinojo (ta galimybe labai abejoju, nebūtina pabandyt, kad tokius dalykus sužinotum), kad yra impotentas, antroji pusė negalėjo nuspręsti ar ryžtasi santuokai be normalių santykių, todėl turi galimybę paskelbti tokią santuoką negaliojančia. Jei vyras tapo impotentu po santuokos - teks gyvent su tokiu. Ta pati situacija su nevaisingumu - jei vyras ar žmona nuslėpė informaciją, kad yra ar gali būti nevaisingas, santuoka gali būti paskelbta negaliojančia (nes antrasis turi teisę tokius dalykus žinoti, gal jam vaikai svarbiausia santuokoje, kitu atveju visai nesituoktų). Jei nevaisingumas išaiškėja arba atsiranda santuokos eigoje arba, jei sutuoktinis buvo perspėtas apie tokią galimybę, vadinasi davė priesaiką žinodamas aplinkybes ir tokia priesaika galioja.
Tiek daug broblemų dėl lovos yra todėl, kad lova laikoma labai svarbiu dalyku santuokoje, o ne šiaip vieta susibėgimui .

Jei pažadas duotas nuslepiant reikšmingas aplinkybes, kurios labai keičia situaciją - pažadas laikomas išgautas apgaule ir todėl negalioja.

Teisiniai terminai visi tokie. Jie turi būti labai konkretūs, be jokios poezijos, kad nepradėtų interpretuoti pagal savo skonį.

o kaip gali žinot esi vaisingas ar ne kol moteris nepastoja? Mano draugai jau 2-3 metus bando ir nesigauna. Esmė visgi lieka ta, jei partneris nevaisingas, to nenuslėpė, nes apie tai net nežinojo, santuoka gali būti laikoma nepanaudota, t.y. negaliojanti? Jei čia tavo manymu yra teisingas požiūris, tai man jis yra žemas. gyvenimas iki vestuvių kartu man yra daug labiau suprantamas iš moralinės pusės nei toks. Mes išsiaiškinome bendrus tikslus iki vestuvių ir tame nematau nieko blogo. Kaip kažkuri sakė, svarbiausia gyventi taip, kad nekenktum kitiems. Mūsų gyvenimas kartu nesusituokus niekam nekenkia, o mums suteikia laimę. O va jei sužinojus kad mano vyras nevaisingas mesčiau jį (kas kaip iš tavęs supratau yra pagal Bažnyčią leidžiama), čia jau būtų nepagarba jam ir kenkimas jam. Kaip tu jaustumeisi jei tave mestų dėl to kad esi nevaisinga?
O tokio dalyko kaip "aš tave pabandysiu" nebuvo Pradėjom gyvent kartu (ne dėl kažkokio bandymo, tiesiog taip gavosi), apsišlifavom, ir tik tada pradėjom planuot vestuves.

O kokie cia gincai vyksta Manau kiekviena turime savo nuomone apie tai. Be to manau, kad siais laikais jau mazai kas negyvena iki vestuviu, nes zmones darosi protingesni. As UZ gyvenima kartu IKI vestuviu ir neturesiu niekada kitokios nuomones ir nereikia cia vaidinti kazko tai
Be to, jei kaip kazkas cia rase paaiskeja, kad partneris yra nevaisingas ir meti ji, tai jau visu pirma parodo nemeile, o zmogaus silpnuma, nemokejima kitaip isspresti problemos ir pan. Santuoka (pasas stampe) nieko nekeicia-jei zmogus esi siuksle, tai toks liksi ir po santuokos :ax:Todel pries santuoka reikia butinai pagyventi kartu ir pamatyti kas per saldainis ta tavo antra puse.

Atsakomybė už savo veiksmus - tiesiog

aš prieš gyvenimą su nepažįstamu žmogumi

būtent, čia mūsų veiksmai ir mes gyvenam taip kaip norim. Ir nekiškit mums savo pamokymų, nes pagal tuos mokymus galima tapti amoraliu. Pasikartosiu, mesti sutuoktinį už tai kad jis nevaisingas man yra amoralu, o gyvenimas kartu ir seksas iki vestuvių normalu.

Skaičiau šią temą ne vieną kartą ir matau tokį beprasmį ginčą. Kiekviena pusė aršiai gina savo tiesą. Ir kiekviena tiesa yra savaip tiesa. Logiška pasidalinti argumentais, kodėl man atrodo verta gyventi kartu iki vestuvių ar ne. Bet kam kitiems primygtinai piršti savo poziciją. Teisių čia negali būti. Kiekvienas savo situacijoje yra teisus.

Ir sakyti, kad vienas žmogus yra moralesnis, nes negyvena iki santuokos kartu su antrąja puse, o kitas yra gudresnis, nes būtent gyvena, yra NESAMONĖ.

Matau ir vienos ir kitos situacijos privalumų. Pati negyvenu su vaikinu iki santuokos, nes taip abu nusprendėme. Aš nesu geresnė ar vertesnė už tas, kurios gyvena kartu su savo vaikinais. Bet nenoriu tikėti, kad po santuokos mus būtinai išskirs buitis, nes jos dar neparagavome. Aš taip pat žinau, kad gali kilti ir kitų skyrybų priežasčių ar situacijų, kurios gyvenant kartu iki santuokos galėjo ir neiškilti. Gal aš pernelyg fatališka, bet tiesiog nenoriu jokių bandau darau. Myliu savo antrąją pusę, pakankamai gerai jį pažįstu, įskaitant ir silpnybes, ir esu pasiruošusi kartu kovoti su visais buities ir kitais sunkumais.

Deja statistika rodo, kad lygiai taip pat antra puse gali mastyti ir po vestuviu Tad manau geriau toki antros puses poziuri pamatyti iki vestuviu negu po. Paziurekit kiek seimu issiskiria po pirmo vaikelio gimimo, nes vyrai tape teveliais uzsimano prisiminti laisves pojucius. As manau daug vertingiau kaip pora supranta ir iskelia vertybes laisva valia, negu ju pradeda ieskoti po fakto - jus vede Tiek as tiek MB laikomes visu sutuoktiniam budingu dalyku, mes gerbiam vienas kita, esam istikimi ir t.t... Ir mums nereikejo santykiu iskart statyt i remus ir apsiginkluoti pazadais, kad galetumem issikelti tas vertybes ir jomis gyventi, mums tai gavosi naturaliai is meiles ir abipuses pagarbos vienas kitam. Na o kaip ir minejot, kad baznyciai santuokos tikslas pagrindas seima t.y., vaikai, tai kai nusprendem su MB kad esam pasiruose buti tevais tai ir nusprendem kad jeigu kas kad vaikelis ir gimtu jau iteisintoj seimoj