4 Draugai ir Šuo

Uoj kaip gerai kad sulaukem tesinio

Taigi, traukinys jau pajudėjo iš Strasbūro stoties. Sakom atia atia Prancūzijai ir girtam kontrolieriui rodom bilietus. Dar pasijuokiam truputulį iš jo (ech tie vaikai ) , o jis nulinguoja tolyn...... Antrą kartą nebepastebim sienos tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Ar mes žlibi, ar jos tikrai nėra....

Offenburge persėdimui turime tik 10 minučių. Bet Gabrielė zyzia labai, kad nori čia pasilikti ilgiau ir sėsti į vėlesnį traukinį, kuris nežinia kada bus. Nes ji mat kažkokią rankię nusižiūrėjo, tik jos dar nenusipirko ryte Tai ką....... bėgam į prekybos centrą. Pakeliui užmatom, kad sekantis traukinys už pusvalandžio. Ką gi per tą pusvalandį veikti, jeigu neapsipirkinėti......... Nusiperkama ir rankinė, ir akiniai nuo saulės.....

Vėl vėluojam į traukinį. Vėl bėgam... Spėjam, sėdamės ir gal 20 minučių laukiam, kol jis pradės važiuoti. Rūta supranta vokiškai ir mums išverčia vairuotojo žodžius, kad traukinys darys didelį ratą..... ir į Lahr miestą atvažiuosim vėliau, nei buvo manyta...... Rūtos mamos draugas Matthias mums skambina ir klausia, kurgi mes esam, nes jis jau laukia stotyje ir ruošiasi nuvežti namo Atsiprašom, kad jam teks truputį palaukti dar ir "skubinam" traukinį kuo greičiau važiuoti



***

Lahr stotyje mums jau mojuoja Matthias. Bėgam link jo, sėdam į automobilį ir važiuojam namo. Gerda su Gabriele išlipa senamiestyje, nes dar nori apsipirkti.... O aš tuo tarpu jau svajoju apie trumputį nusnaudimą, kol jų nėra.....

Bet tokios tradicijos, kad už viską reikia imti pinigus kaip "auką", man nepatinka

vienintelė siena kokia gali būti, tai toks ženkliukas, pasakantis, kad tu jau Prancūzijoj

Grange,
dėkui. Matyt, važiuojant traukiniu, kelio ženklų nėra Tai nematėm

reikalaujam TEEEEESINIO !

Taigi, lietus truputį pliaupia, Gerda su Gabriele vaikšto kažkur mieste, o aš, atradęs laisvo laiko, posmelį nusnaudžiu mane jau pradėjo "knisti" tas lakstymas po prekybcentrius. Visa laimė, kad sugalvojom išsiskirti į dvi grupeles ir su Rūta apžiūrėjome ne parduotuvių lentynas, o miestą Visa ta aktyvi savaitė labai nuvargino, norėjosi bent vieną kartą pamiegoti tiek, kiek norėjosi Bet..... to padaryti negalėjau Bemiegodamas prisiminiau, kad mamai gimimo dienos proga reikia nupirkti dovaną Ir netgi sugalvojau, kokią......

Tą dieną, kai važiavom į Fraiburgą, sveikinau mamą su gimtadieniu. Žinutę, kurią siųsiu, jau iš anksto buvau sukurpęs. Visokie palinkėjimai ir panašiai Mama atrašė - Ačiū, vaikai, už sveikinimus. Geriausia dovana, tai kad Jūs grįžtumėt namo sveiki. Na o bet tačiau aš žinojau geriausią dovaną jai. Tai - Kompaktinis diskas. SCOOTER arba Toto Cutugno (mano mamos mėgiami atlikėjai).

Surašiau Gabrielei visą istoriją, kaip man dabar negerai ir šalta lipt iš lovos, ir kad jei jau ji sėdi parduotuvėj, tai lai nepatingi paieškoti dovanos ir mano mamai. Atlikėjus suvardinau, prižadėjau pinigus atiduot ir panašiai... Parašiau, kad labai labai reikia, nes jau nebedirbs Lahre parduotuvės jokios nei ryt (Nes bus KarFreitag - Kristaus penktadienis), nei savaitgalį, ir taip toliau ir panašiai.... Siunčiu žinutę. Išsiųsta.

O kitam kambary išgirstu jos žinutės gavimo melodiją Tiek jau to, teks galvoti kitą dovaną grįžus Lietuvon Ir toliau miegu.

***

Užsidarius visoms parduotuvėms, grįžta ir mielosios sesytės. Ateina Rūta, išverčia mane iš lovos (aha, ji galinga, bet ir aš kūdas, tai mane lengva "prižadint") ir greitakalbe kažką susako. Apsimiegojęs supratau tik tai, kad reikia eiti rengtis ir eisim vakarieniaut su Matthias.

Pakeliui išsiaiškinu, kad einam į kebabinę Valgyti Jufkos (taip kebabas vadinamas Vokietijoje). Matthias žino gerą vietą, kur skaniai gamina, tai ten ir einam. Kaip kątik iš lovos išlipus, tai lauke žiaaaaaaauriai šalta. Bet nieko, pirmyn link vakarienės vietos

Per tą skubėjimą ir norą tiesiog pabendrauti, nepasiėmiau fotoaparato, tad jokių nuotraukų nebus. Galiu tik papasakoti, kad kebabai buvo nerealūs, o aš "išlošiau", nes atsisakiau į mano kebabą dedamo ožkos sūrio (atseit labai dera). Kiti gi visi paklausė, kad labai skanu, ir sako - pridėkit DAUG, valgyt nooorim Kad jūs matytumėt, kaip anie spjaudėsi tuo sūriu, kaip jį išrinkinėjo iš vargšės jufkos.....

Bevalgant Matthias, žinoma, papasakojo gyvenimo istoriją Įdomu buvo klausyti. Ginčijomės, kur gražiau - Kretoj, ar Vokietijoj. Vokietija laimėjo Nors ir Kretai nemažai taškų kliuvo. Už jūros skaidrumą, kaip sakant. Sukimšę tas milžiniškas jufkas (nors sakė, kad bus per mažai, reiks dar užsisakinėt, bet mes maži ir mumi mažai reikia), padėkojame Matthias už "pastatytą" vakarienę, už pasakojimą apie Europos parką (ryt su Matthias žadame ten ir važiuoti) ir išsiskirstome kas sau. Matthias - namolio, o mes - į miestą pasivaikščiot.

Vaikštynės po miestą truko neilgai, nes labai jau šalta buvo. Nutarėm grįžt namo ir arba pažiūrėti TV, arba pažaisti kortomis. Na, vakaro smagybių net ir galvot nereikia - jos pačios iš kažkur atsiranda. Grįžinėjam namo....einam einam....Gerda su Rūta kažką gieda (iš Red Hot Chilli Peppers repertuaro), mes su Gabriele atseit jų nepažįstam. Bet beeinant Gabrielė irgi užsiveda bei prisigretina prie dainuojančiųjų. Dabar jų nepažįstu tik aš vienas

Rūtos namų durys užrakintos. Bet šviesa įjungta. Skambinam. Keista... Niekas neatidaro jau kelias minutes. O Matthias juk sakė, kad eina namo... Rūta nutaria jam paskambinti. Niekas nekelia ragelio... Sėdim kaip benamiai prie durų ant laiptukų ir laukiam, kol kas nors atidarys duris. Vis dar viliamės, kad Matthias arba rūko kurnors balkone, arba tiesiog sėdi vonioj......

Tęsinys bus, kai bus nuotraukos iš to vakaro. Gerda, pasirodo, turėjo fotoaparatą Čia jau pasakot nepripasakosiu, reikia to vakaro nuotykius pamatyt.....

Bet po keliolikos minučių taip niekas ir nepasirodo. Šaltoka, vėjas toks pučia nelabai šiltas, o ir dulksna nemaloni... Rūtos mama išvažiavusi į Fraiburgą pristatyti savo paveikslų. Grįš tik 23h, o dabar.......21:40 Rūta ima pergyventi, kodėl Matthias nekelia ragelio, mes sėdim ir šąlam, dar Gerda tuoj apsisiusios, o Gabrielė paliko namuose savo telefoną ir jai kaiptik turi skambinti mama, kątik pargrįžusi iš Indijos

Nelabai mums nusisekė vakaras. Bet užtat Rūtai šovė puiki mintis - patikrinti galines duris. Jos nebūna užrakintos.Vualia, bėgam tikrint visi už namo. Užrakintos. Dar patys jas užrakinom..... Kai tvarkėmės Rūtos PARTY

Na, nieko nepadarysi, sėdamės ant suoliuko galiniame kieme ir........ kuriamės laužą Nes žiauriai šalta. Sėdim šašlykinę apsikabinę po stogeliu, dūmai rūksta į mus, visi dvokiam dūmais.... bet svarbiausia, kad šilta. Ir pledą randam kažkokį. Apsiklojam. Jau ir 22 valanda. Matthias vis dar nekelia ragelio. Rūtai šauna dar viena puiki mintis Tą "puikią mintį" prašome stebėti nuotraukose





Užlipusi į antrą aukštą, Rūta konstatavo faktą - viršuje šilčiau. Bet balkono durys irgi uždarytos.... Ir Matthias, skambinant iš antro aukšto, taip pat nekelia. Snukį priglaudęs prie stiklo, uodegą vizgina Gizmo. Mes pykstam ant Rūtos, kam ji neišmokė šuns atidarinėti duris

***

Skambinam Rūtos mamai. Vis dar laužas kūrenasi. Klausiam, kada ji grįš. Vėl jai prisakom, kad apie jokias problemas ir netyčinį Matthias dingimą ji neužsimintų. Tik pasako:

- Mam, tu tik greičiau grįžk, čia yra šiokie tokie nesklandumai, bet nesakysim, kad nepergyventum., Bet visi gyvi

Viskas. Nuo šios minutės mama susipergyveno ir pasakė skubėsianti namo. O Matthias nesimato.... Apie 22:50 grįžta Matthias. Tiksliau, prie namo privažiuoja nematytas automobilis, o iš ten jis ir išlipa Pasirodo, Matthias truputį susitiko su draugais ir nuėjo truputį į barą

***

Visa susipergyvenusi pro duris įlekia mama. Mes kuo greičiau rengiamės ir lendam vidun, nes labai nušalom visas galūnes... Rūtos mama, sužinojusi visą istoriją, juokėsi ilgai ilgai, o pamačiusi nuotraukas, čiut nenukrito

Tau tik reportažus rašyti Dievo dovana turi

Šaunus pasakojimas - lauksiu tęsinio

oi čia gerulis, pakėlė nuotaika ta Rūtos mintis su kopėčiom

O geras Gerdą truputį pažįstu