Pastebėjau, kad baimės keičiasi, o su amžium jų gali daugėti arba atvirkščiai. Pvz. Mūsų dukrytė kol buvo kūdikis plaukų džiovintuvo nebijojo, vėliau labai bijojo, dabar (2 m.) nebijo visiškai, leidžia plaukučius ir padžiovinti ir pati nori jungti. Bijodavo dulkių siurblio daugiau nieko. Dabar jo nebijo, nori siurbliuoti. Prie didžiausio šuns prieidavo. Palaipsniui tai šunų šeimininkai, tai mes pagąsdindavom, tai dabar bijo šuniukų, net mažų (bet man tai patinka, nes prieš tai visi šunys buvo jai "geri"... o juk niekad nežinai, kas tai per gyvulys). Be to, neaišku iš kur atsirado bitučių baimė. Musės ir kiti zvimbalai taip pat nepatinka. Nebijo vandens, jokių svetimų žmonių... Šiaip drąsi ir smalsi, bet atsiranda kažkokių etapinių baimių. Kaimynų bildesių pradėjo bijot, nors niekas to nesakė, neakcentavo. paaiškinus, kad ten žmonės gyvena ir t.t. paskui jau pati sau aiškina, kad žmonės gyvena... Arba, kad kala, gręžia, remontuoja, tai ji taip save nuramina pati.
maniskis irgi cezarinukas ..nu nieko visiskai nebijo, nera baimes jausmo...o tokie garsai kaip zoliapjoves ar dar kazkas garsaus kaip tik traukia jo demesi 
ir kaip sudetinga budavo - ir duris reik atidaryt, ir vaiko vieno palikt negali 
kaip tik ziema ta baime buvo uzejus, tai nelabai ja pacia prie duru galedavau paimt. Bet per pora menesiu ta baime kaip ir dingo. Dabar lyg ir nera kazkokios didesnes baimes, daugiau smalsuma sukelia nezinomi garsai 
O mazius tai isvis berods nesupranta, kad toks jausmas kaip baime yra 
aisku zodeli bijau ne taip aiskiai pasake, bet va jau moka pasakyti 
Bet greit baimė dingo, po to jau žaisdavo su šešėliais. O dar senelis "parodė" kiškutį, gulbę, gyvatę, vilką, tai net ir pats bandė dėlioti rankytes. 
