QUOTE(Astara @ 2008 04 11, 19:42)
Labutis visoms
Jo čia aš tokia slapukė
Seniai čia buvau pas jus, bet kad ir čia nuotaikos šviesėja. Smagu už jus kad svajojate, kad tikitės, taip ir toliau... ir tie mažučiukai stebukliukai ateis ir pas jus
O mes tikrai laukiamės dvynukų. Jau keturi mėnesiai, o atrodo aš jau tiek laiko nėščia
Labai jau nelengva. O kad laukiamės dviejų sužinojome kai buvo 10savaičių. Ėjau sau ramiausiai pas gydytoją ir vyrą kartu vedžiausi, mat norėjau kas ir jis pamatytų kaip mūsų mažiukas laikosi. O gydytoja į jį atsisuka ir sako tai ką matai tėveli? Maniškis sako vėl nieko nesuprantu, kodėl čia DU? Prisipažinsiu abiems buvo lengvas šokas. Kažkaip kai šį kartą pastojau, tos paniškos baimės kad bus ir vėl kas negerai - nebuvo. Tiesiog tvirtai tikiu kad viskas bus gerai
Bet po tokios naujienos ir vėl susvyravau, juk dvynukas jau ir išnešioti sunkiau, ir gimsta jie dažnai anksčiau, ir pats gimdymas
Bet dabar kažkaip jau apsiprantu ir džiaugiuosiu - IR JOKIŲ ČIA NELAIMIŲ NEBEGALI BŪTI. Mes parodysim kad ir mes galime būti laimingi.
O savo Agnytės niekada nepamirštu ir niekada nepamiršiu. Tik tas nėštukių jautrumas kartais perlipa per kraštus, taip kyla praeities prisiminimai, ir dar tokie slogūs - operacijos, ligininės, paskutiniai atodūsiai. Tuomet puolu save raminti, kad negaliu nervuotis ir verkti, juk esu atsakinga net už du būsimus
O dar žinot pasakysiu aš savo teoriją dėl dvynukų. Nors mano vyro seneliai buvo dvynukai, bet aš tikiu kad juos mums išrinko ir pasiuntė Agnytė. Aš jos visą laiką prieš pastojant prašiau kad pasiųstų mums nesvarbu ką ar broliuką ar sesytę. Tai ji turbūt negalėjo apsispręsti ir pasiuntė mums DU. Ir liktai gydytojai mato porelę.
Tai va kuo mes gyvename.
Linkiu ir jums vėl patirti tų smagių laukimosi įspūdžių ir sulaukti savo išsvajotų leliukų
Sveikinu, Astara.
Linkiu kuo geriausios sėkmės. Dvynukai - smagu. Ypač po netekties.
Ilgokai nebuvau forume. Kolegė atostogavo, tai dirbau už dvi... O po darbo jaučiausi tarsi zombis. Jokių minčių ar norų. Na, bet pirmadienį ji jau sugrįš į darbą, tai kiek atkutau. Bus lengviau.
Ilgokai teko skaityti praleistus Jūsų visų pasisakymus...
Rugsėje, mano vyrukas per savaitę porąsyk kelnių kelius daržely pradilina.
Maniau, kad tik maniškis. Pasirodo, būna daugiau tokių.
Bice, mano angeliukas išėjo ne tiesiogiai dėl gimdymo traumos. Net tikrai nežinau, ar dėl jos, tiesiog toks buvo kai kurių medikų niekuo nepatvirtintas spėjimas, kad galėjo būti gimdymo traumos pasekmė tas piktybinis galvos smegenų navikas... Devynis mėnesius buvo puiku: mažiukas kalbėjo trumpais sakinukais (kažkaip labai anksti), jau vaikščiojo aplink sofą pasilaikydamas. O paskui... Paskui - ilgų pusantrų metų KMUK vaikų onkohematologijos poskyryje... Prognozė - geriausia trys metai: pragyveno pusantrų... Buvo šokas, neviltis, baimė, vėl viltis (kai mažius pradėjo taisytis po pirmos chemoterapijos), paskui - vėl baimė, neviltis, skausmas, bejėgiškumas...
Na, bet užteks ta tema. Viską praėjau, dabar turi būti geriau. Ir yra. Ypač po to, kai apsilankau šioje svetainėje ir paskaitau geras naujienas apie jus. Visos mes nusipelnėme patirti gyvenime laimę. Ir viską dėl to padarysime.
