QUOTE(STT @ 2008 04 12, 06:58)
Liabukas, kažkaip nejaučiu, kas bus, tik vadinu žuviuku, nes jis dar turi uodegiuką.

norėčiau mergytės, bet kas bus tas bus super, svarbiausia, kad sveikas ir viskas gerai
Jo, ir aš manau, kad jau užtenka, išverkta, iškentėta, ramybės reikia ir Jiems ir mums, taip kad reikia nugyventi taip, kad nebūtų gėda susitikti su Jais.
Rugiaveide, o tu neplanuoji?
Net įsivaizduoju kažkodėl linksmai tavo mažą "žuviuką" benardantį... Taip ant širdies gera pasidaro.
Kas dėl mano planų, tai net nežinau. Pirmus metus leliuko be galo norėjau, bet buvau nepasiruošusi psichologiškai, be to, nebuvo darbo, o ir abu su vyru bijojom... Paskui - ėmė ir kažkur pradingo tas noras: galvojau, kaip bus, taip gerai. Dar ir baimė šiokia tokia: bijau dar kartą patirti tai, ką patyriau. Nors, iš kitos pusės, bijau ir turėti vieną vaiką.
Žodžiu, dabar jau yra ir darbas, ir noras pradeda vėl atsirasti. Bet kol kas jis vienpusis - vyras vis dar bijo. O ir aš dar bijau... Taigi, kaip kažkas čia jau pasakė, palieku vietos stebuklui, o gal netikėtumui.
Papildyta:QUOTE(žvelsa @ 2008 04 12, 13:52)
Kaip smagu kad jūs sugebate džiaugtis, planuoti savo stebukliukus.

Tikėkite viskas bus gerai. Man reikėjo 9 metų kad galėčiau galvoti apie kitą vaikutį. Galvojau kad mano angeliuko negalės niekas pakeisti. Bet laikas apgydo žaizdas, nors to užmiršti neįmanoma. Na bet neliūdėkim.
Na, aš jau neturiu tiek daug laiko galvoti apie kūdikėlį... Jei per kelerius metus neapsispręsim, bus jau vėlu: reiks laukti anūkų...