Kūryba :)

Matau tave...savo kambario lango stikle. Tavo akys tokios liūdnos,apsunkusios ir kupinos ašarų. Kodėl jos tokios šaltos? Juk tave aš visa širdim myliu. Kas atsitiko? Negi taip greitai supratai, kad kaip gyvent be manęs pamiršai?
Tiesiu šiltus delnus tavęs link. Prisiliečiu prie stiklo ir jis subyra. Mano delne lieka vien stiklo smėlis. Kur tu? Kur tavo akys, lūpos, šypsena? Kai būna man sunku dar atmenu vis ją, nes tik toji šypsena tokia šilta, miela ir laukiama. Kur tu? Bandau sumišusi vedžioti tavo vardą sava ranka subirusiam stikle... Bet veltui. Krentu ant žemės ir šaukiu apmirusiu balsu : kur tu?! Nebegaliu, kaip man sunku. Sugrįžk - meldžiu tave. Pareik rasotom ryto pievom. Parskrieki gervių vienišu klyksmu. Parplauk sūriom bangom iš vandenynų. Maldauju, dangiška esybe, gražinki tai, kas man vienai priklauso. Tave šaukiu aš vėl ir vėl naktim ir bėgu pas tave mintim. Kur tu? „Prašau sugrįžk“,- kartoju vis parklupusi ant kelių ir rankomis naršydama jau spėjusią atšalti žemę... Kur tu? Nuaidi mano klyksmas nubalusiom palaukėm. Atsimuša į aukštus kalnus ir per pilkas padanges sugrįžta piktu, šaltu vėju man į veidą. Kur tu? Be perstojo kaip maldą kartoju tavo vardą. Sunku... Klumpu pusiaukelėj, nes taip visur tamsu ir man vienai čia per nelyg baugu. Kur tu? Išlįski iš tamsos ir nuramink žvilgsniu... Širdy taip nejauku. Girdžiu kaip lengvabūdis vėjas mano vardą šnabžda, o aš verkiu ir vis dairausi tų akių. Klaiku aplink ir sieloje nyku. Ir vis nutolstančiu balsu..“kur tu?“ Per ašaras jau nematau kelių, kuriais dar būčiau nėjusi ieškot tavęs... Klūpiu ant šalto grindinio, o savo suledėjusio kūno nebejaučiu. Ir tyliai, tyliai užmiegu... Tyliai, tyliai iš lėto mirštu...

skaičiau nuo pradžių, bet nesupratau, kad čia tavasis kampelis atsiprašau

graziu dalykus prisiskaiciau

Labai jausminga Yra kažkoks "kabliukas" , bet manau, kad galite geriau Tiesiog jausmas, akimirka... Yra labai gražių pasakymų, bet kažkaip neišplėtota. Net nežinau Bet neblogai manau. Taip "iš širdies"

Malonu

White_Crow, ačiū už paskatinimą Jei galiu, vadinasi, bus padaryta

Eglytia, lendu pas Tave, tikiuos, nesupyksi...

++++++++++++++++++++++++++++++++

Dabar taip norėtųsi padaryti kažką gero... arba tiesiog... atsigulti žalioje žalioje pievoje, apsikloti dangaus skliautu ir susapnuoti Tave... deja, apsiniaukę, o gražiems sapnams reikalinga saulė... bent jau gražiems sapnams.
tyla... girdžiu tylą, tarp šnarančių lapų... vandenyje ir sieloje... jie panašūs... abu skaidrūs, kartais šilti ar šalti.
dar vis noriu padaryti ką nors gero - kad ir pabučiuoti mamą... tada vėl galvoti apie Tave ar bent jau bandyti susapnuoti... tik pirma...
reikia užmigti...
ššš...
nepažadinkit, noriu sulaukti To sapno...
ir Tavęs jame...

Neblogai bet man kažko trūksta. Nėra, kas užkabina.. Norėtųsi daugiau žodžių žaismo, reikėtų viską kažkaip bandyti surišti, kad būtų vientisa.

Tikiu...
Ačiū
Laukiu Tavo darbų vėl...

Jau jūs man atleiskite, bet nemeniška Vos keletas silpnų pasakymų. Tik dienoraštis, sakyčiau. Sėkmės

******
Klykė, šaukė dangus.
Audra drąskė medžių lapus.
Supratau, kad aš - tik žmogus,
Užanty užsikišęs jausmus.
Ir laikau šaltame vandeny sumerkęs kojų pirštus.
O smėly vedžioju žodžius.
Taip nyku. Kada laidoja šitaip – be karsto.
Vos suspėjau peršokt prasivėrusios žemės nasrus.


******
Tyliomis naktimis skamba skardūs skiemenys žodžių
Ir sakai negali, nes jau pavargai, kol keliavai
Murzinų debesų bedugne.
Ir nematei Tu ten tų,
Kurie galėtų būti drauge.
Sumišai.
Paskendai lietuje,
Bet tikėjimo sėmeis tikrame žmoguje.
Kaip nyku būt tyloje...
Sustatyti laukia garsai eilėje.
Praveri burną ir jie jau ore – išsilieję jausmų siužete.

Pirmas prastas sakyčiau. Labai monotoniškas, banalokas. "Taip nyku. Kada laidoja šitaip – be karsto.
Vos suspėjau peršokt prasivėrusios žemės nasrus." Šita vieta patiko.

Antras daug geresnis Patiko

Oj, kaip drastiškai - prastas.. Kūryba, jau toks įdomus dalykas, kad nori nenori perteiki savo jausmus, mintis..viską bandai susieti, apipavidalinti, kad "skaniai", gerai skaitytųsi, kad "užkabintų" ir pan, ir t.t. Tai MAN pačiai, nesiverčia liežuvis žodžiui - prastas Tik yra silpnesni, stipresni darbai. Bet vertinu kritiką
Ačiū
Papildyta:
***
Kalba vienatvė.
Spengia akla tyluma.
Nukrenta dulkė.
Į nebūtį grimsta diena...
Užsidega žvakė.
Tylą griauna malda.
Į langinę beldžiasi zylė.
Lekia su vėju rauda alkana...
Nyki nuobodybė.
Tyliai užmerkė akis ramuma.

***
Pamiršau kas esu... Išėjau mintimis.
Bėgau siaurutėmis gatvėmis, o gal ledu.
Mojo žmonės kitapus kranto.
Liejosi šūksniai anapus langų.
O aš nesuspėjau Tau pasakyt kaip myliu...
Prailgusios dienos spengė klyksmu.
Ir net Tu nebuvai mano draugu.