O kur, mergaites, grazus Jusu tekstai...as jau pasiilgau
<...>Pabiro ašaros iš saulės akių.
Vėjas šiurkščia ranka
nuplėšė lapus nuo medžių...
Rūku bando dengtis sušalęs rytas.<...>
Labai trumpa ištraukėlė
ne prie savo PC sėdžiu, tai esant progai, įkelsiu kokį pasiskaitymą
Vėjas šiurkščia ranka
nuplėšė lapus nuo medžių...
Rūku bando dengtis sušalęs rytas.<...>
Labai trumpa ištraukėlė
ne prie savo PC sėdžiu, tai esant progai, įkelsiu kokį pasiskaitymą
Su malonumu skaiciau viska.....o cia taip tylu 
QUOTE(kastaneda @ 2008 10 23, 16:30)
Labukas visiems, užsivertus darbais, praktikom, tai..kažkaip nelabai ir užsukdavau čia
Tiem, kas laukė pasiskaitymų, prašom
gero skaitymo "Ką reiškia būti lietumi viduržiemio speige, kada tik mintys apie išgyvenimą sukas galvoje...mainosi, keičiasi ratais ir seikėja Tau naują gyvenimą, savais metais.
Dedi koją, bet žemė krištolu dūžta, skrydžiui nepakilę sparnai sulūžta. Nors kyla vėjas, su nauja banga, bet vis dar sėdim vandenyno dugne. Alsuojam įkalinti tarp skaidrių jo sienų... Matai viską aplink, bet esi vienas...
Toli - sekluma ir paviršius. Tu pasaulio tikrą vaizdą pamiršus, kartais jautiesi, kaip aklas beprotis..."
_____________________________________________________________________
Ląša į dangų sapnai,
mažų delnų tikri jausmai.
Ištirpo žiemos kerai.
Mano šypsnyje pasislėpė meilės vardai.
Tu ateik, paskubėk, lėksim į naktį ieškoti,
kur pasiklydo draugai.
Nusimetę sunkius žiemos rūbus,
taškysimės pavasario balose.
Nusiprausime pilką nuovargį,
nuplausime sumišusią nežinią...
Lėksim į gražesnį pasaulį!
Tik Tu paskubėk, nebegaliu laukti.
Laikas leistis kelionėn...
Duok man savo šiltą ranką,
taip bus lengviau keliauti.
Dviese...išeinam į gražesnį pasaulį.
kokiu nuosirdziu ir graziu eiliu radau
QUOTE(*Ramunyte* @ 2008 10 25, 20:43)
Laaabai AČIŪ
Tikrai džiugu girdėti
"Ruduo...ruduo...krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai. Ruduo. Ruduo..." ir mano sieloj apsigyveno keistas ilgesys..
Ant nukritusių rudenio lapų
lieka vasaros džiaugsmo laiškai.
Savo meilę jie vėjams išsako
ir dar Tau, jei širdim juos skaitai...
Pavartyk juos ir raštą suprasi,
kur bučiavo juos saulė karšta,
kaip juos prausė gaivinančios rasos
ir kaip glostė mėnulio delčia.
_______________________________________________________________________
Pasiilgau vasaros.
Sudilo vakaras ramus
žiemos pusny skylėtoj
ir tyliai, kaip vaiskus dangus
pasislėpė saulėtoj vietoj.
Skaičiuoju pienes sapnuose,
renku pūkuotas kepuraites,
o ilgesys visai šalia,
pašonėj susiraitęs...
________________________________________________________________________
Lyg fotografija, praėję dienos,
mes jas tvarkingai suklijuojam
į storą gyvenimo albumą,
bet jos...bemat išblunka.
Lyg mirusieji, praėję dienos.
Mes juos graudžiai apmerkiam,
bet kasdienybėj greitai vėl užmirštam.
Lyg pėdos smėlyje, praėję dienos.
Mes atsigręžiame atgal,
o jų jau nebėra...
Nuplovė negailestinga laiko jūra.
Ant nukritusių rudenio lapų
lieka vasaros džiaugsmo laiškai.
Savo meilę jie vėjams išsako
ir dar Tau, jei širdim juos skaitai...
Pavartyk juos ir raštą suprasi,
kur bučiavo juos saulė karšta,
kaip juos prausė gaivinančios rasos
ir kaip glostė mėnulio delčia.
_______________________________________________________________________
Pasiilgau vasaros.
Sudilo vakaras ramus
žiemos pusny skylėtoj
ir tyliai, kaip vaiskus dangus
pasislėpė saulėtoj vietoj.
Skaičiuoju pienes sapnuose,
renku pūkuotas kepuraites,
o ilgesys visai šalia,
pašonėj susiraitęs...
________________________________________________________________________
Lyg fotografija, praėję dienos,
mes jas tvarkingai suklijuojam
į storą gyvenimo albumą,
bet jos...bemat išblunka.
Lyg mirusieji, praėję dienos.
Mes juos graudžiai apmerkiam,
bet kasdienybėj greitai vėl užmirštam.
Lyg pėdos smėlyje, praėję dienos.
Mes atsigręžiame atgal,
o jų jau nebėra...
Nuplovė negailestinga laiko jūra.
"Valandos ant kurių nereikia pykti. Jos dažniausiai būna sunkios ir tęsiasi labai ilgai. Labiausiai primena varginantį žygį į kalnus, kai trūksta maisto, vandens, ir linksmybių...per daug nuovargio, šalčio ir skaudžių nuospaudų ant kojų. Keista, bet vakarais, kai surandama jauki vieta nakvynei, visi jausmai akimirksniu pasikeičia - nuovargis niekur nedingsta, o virsta ramiu miegu pasaldinta pergale. Ta neaiški gąsdinanti kankynė dar primena gražios meilės pabaigą, kai pykčio daugiau, nei šilto dviejų žmonių juoko, o norą išsiskirti slopina nežinomybės baimė...baimė likti vienai... Ir niekas nesupras, kaip tas pyktis ir baimė vėliau virsta geromis ašaromis ant senų judviejų nuotraukų. Kokiu būdu sunkios valandos tampa gerais prisiminimais, aklinai saugomose mažose perlų dėžutėse, mūsų širdyse?"
QUOTE(Eglytia @ 2008 11 15, 13:42)
"Valandos ant kurių nereikia pykti. Jos dažniausiai būna sunkios ir tęsiasi labai ilgai. Labiausiai primena varginantį žygį į kalnus, kai trūksta maisto, vandens, ir linksmybių...per daug nuovargio, šalčio ir skaudžių nuospaudų ant kojų. Keista, bet vakarais, kai surandama jauki vieta nakvynei, visi jausmai akimirksniu pasikeičia - nuovargis niekur nedingsta, o virsta ramiu miegu pasaldinta pergale. Ta neaiški gąsdinanti kankynė dar primena gražios meilės pabaigą, kai pykčio daugiau, nei šilto dviejų žmonių juoko, o norą išsiskirti slopina nežinomybės baimė...baimė likti vienai... Ir niekas nesupras, kaip tas pyktis ir baimė vėliau virsta geromis ašaromis ant senų judviejų nuotraukų. Kokiu būdu sunkios valandos tampa gerais prisiminimais, aklinai saugomose mažose perlų dėžutėse, mūsų širdyse?"
Gieda rytas
Saulės užtemdytoje žiemoje.
Virš laukų pakilusio speigų pakeleivio
Sidabro pirštais vedžiotas raštas dyla lange
Miršta malda.
Nuo svetimų ašarų sulietas sniegas
Lašnoja į virpančias širdis.
Tiesiu į dangų rankas
Gal kas sušildys, gal kas supras
Išsilieju vėjų nugairintoje rimtyje.
Ir kalba šlapios snaigės delne.
Iš akių ruošias pabėgti sumišusios iliuzijos
Ausyse vis skamba kvaila vandeniu virtusių pusnų daina.
Ir šiame ryte šalia kvapnios arbatos lėkštelėje neradau padėto jaukumo,
Nesupratau į kokias pievas per naktį pabėgo ryškios gyvenimo spalvos.
Nesulaikiau byrančių ašarų
Į juodą naktį išėjo šilti, geri jausmai.
Žinau, jie pasiklydo
Ir rytui atėjus nebegalėjo grįžt pas mane.
----------------------------
Bet aš taip ir likau gulėti patale.
Nepakilau į dangų ir nesurišau pamišusios saulės.
Nesugaudžiau tų paklydusių meilės aidų
Na ir kas, kad buvau Tau pažadėjusi atnešt saujelę kvepiančių aviečių.
Dar nebuvau miške
Rankas ir kojas surakino žiema.
O Tu eik. Eik eik tolyn nuo manęs.
Bėk į nebūtį, Gal surasi ten mano išbarstytus sapnus.
Parnešk juos man. Sudėk į ilgesio delnus.
Aš jau galbūt būsiu nuėjus į mišką ir parnešus Tau krepšelį aviečių.
Paskubėk Juk galiu numirt belaukdama.
Kažkurią savo gyvenimo dieną
panorau sutikti optimistą - vaiką.
Išvysti jo rankoje geltoną balioną
ir mėlyną žibučių saują...
Vieną dieną aš jį sutikau,
mačiau žibutes ir balioną.
Veidrodis - niekada nemeluoja.
panorau sutikti optimistą - vaiką.
Išvysti jo rankoje geltoną balioną
ir mėlyną žibučių saują...
Vieną dieną aš jį sutikau,
mačiau žibutes ir balioną.
Veidrodis - niekada nemeluoja.
Uzejus cia, is karto i akis krito ne kuryba, barniai del to, kad autore nenori priimti kitu i SAVO tema. Gal reiktu truputi tolerancijos? Forumas juk ne jusu vienos, ir temos pavadinimas nieko apie tai nesako.
Be to, sis kampelis butu 100 kartu jaukesnis. To ir linkiu.
Be to, sis kampelis butu 100 kartu jaukesnis. To ir linkiu.
