QUOTE(Maištautoja @ 2009 03 20, 22:18)
Ačiū
Nenoriu..per daug gyva dar.Zylute1 - labai gražu..
Ačiū
Nenoriu..per daug gyva dar.Zylute1 - labai gražu..
QUOTE(Vilme @ 2008 06 12, 13:48)
Čia toks lyriškai realistinis etiudas.
Rasos nuskaidrintas rytas atėjo nelauktai paprastai tokiu metu, 5.30, dar miegu šalia savo pyplių. Bet šį kartą mažylis pačiulpė pienuko, o aš, žvilgtelėjusi pro langą, nesusilaikiau nuo laukų kilo rūkas, toks sluoksniuotas ir orinis kaip stebuklingas desertas.
Išėjau iš namų ir braidžiau po šaltą rasą, žolėje užtikau pirmąsias šiemet prisirpusias žemuoges. Saulė į pasaulį švietė iš tokios pusės, kurioje jos niekad nematau tikruose Rytuose.
Laikas buvo toks neįprastas ir toks neįtikėtinai brangus, kad nežinojau, kuo jį užpildyti. Bandžiau prasijudinti jogos asanomis, bet nesinorėjo. Ėmiausi siuvinėti draugės gimties marškinius, bet tam paprastai skirdavau vėlyvo vakaro valandas. Padėjau į šalį. Šalia dūko kregždutės, bandydamos ant namo susilipdyti sau namelius, paukščiai vieningu choru sveikino prasidėjusią dieną. O aš nežinojau, kas esu be vaikų rodos neturėjau rėmų, kurie suteiktų tikrumo mano pasauliui.
Įsijungiau kompiuterį, norėdama jam išlieti savo mintis. Ir tada sloguodamas prabudo mažylis, atsigėręs pienuko, pajuto mamos klastą ir vietoj to, kad snaustų sau toliau, atsisėdo, plačiai nusišypsojo ir pasakė dia dia. O dar tik 7..
Prasidėjo diena. Eilinė diena rojuj. Sodyboje, su daug saulės, medžių, žolynų. Su 11 mėn. mažyliu, kuris mokosi vienas pats žengti pirmuosius žingsnius, ir su trimečiu didžiuoju, kuris mokosi kartais pažaisti vienas. Ir su savimi, kuriai 33, ir kuri mokausi to nuostabaus motinystės meno.
Dažnai taip norisi kažin kaip išliekamai įprasminti savo būtį darbus nudirbti visuomeninius, kokį veikalą mokslinį parašyti ar projektą. Kad kiti pamatytų, jog esu. Bet tikriausia daug svarbiau pačiai pastebėti kur, kaip ir kodėl esu. Ir su dėkingumu priimti savo motinystę su jos nuopoliais ir viršūnėmis.
Rasos nuskaidrintas rytas atėjo nelauktai paprastai tokiu metu, 5.30, dar miegu šalia savo pyplių. Bet šį kartą mažylis pačiulpė pienuko, o aš, žvilgtelėjusi pro langą, nesusilaikiau nuo laukų kilo rūkas, toks sluoksniuotas ir orinis kaip stebuklingas desertas.
Išėjau iš namų ir braidžiau po šaltą rasą, žolėje užtikau pirmąsias šiemet prisirpusias žemuoges. Saulė į pasaulį švietė iš tokios pusės, kurioje jos niekad nematau tikruose Rytuose.
Laikas buvo toks neįprastas ir toks neįtikėtinai brangus, kad nežinojau, kuo jį užpildyti. Bandžiau prasijudinti jogos asanomis, bet nesinorėjo. Ėmiausi siuvinėti draugės gimties marškinius, bet tam paprastai skirdavau vėlyvo vakaro valandas. Padėjau į šalį. Šalia dūko kregždutės, bandydamos ant namo susilipdyti sau namelius, paukščiai vieningu choru sveikino prasidėjusią dieną. O aš nežinojau, kas esu be vaikų rodos neturėjau rėmų, kurie suteiktų tikrumo mano pasauliui.
Įsijungiau kompiuterį, norėdama jam išlieti savo mintis. Ir tada sloguodamas prabudo mažylis, atsigėręs pienuko, pajuto mamos klastą ir vietoj to, kad snaustų sau toliau, atsisėdo, plačiai nusišypsojo ir pasakė dia dia. O dar tik 7..
Prasidėjo diena. Eilinė diena rojuj. Sodyboje, su daug saulės, medžių, žolynų. Su 11 mėn. mažyliu, kuris mokosi vienas pats žengti pirmuosius žingsnius, ir su trimečiu didžiuoju, kuris mokosi kartais pažaisti vienas. Ir su savimi, kuriai 33, ir kuri mokausi to nuostabaus motinystės meno.
Dažnai taip norisi kažin kaip išliekamai įprasminti savo būtį darbus nudirbti visuomeninius, kokį veikalą mokslinį parašyti ar projektą. Kad kiti pamatytų, jog esu. Bet tikriausia daug svarbiau pačiai pastebėti kur, kaip ir kodėl esu. Ir su dėkingumu priimti savo motinystę su jos nuopoliais ir viršūnėmis.
tai tiesiog nuostabu
Nuo kasdieniškų lietaus ritualų, pranašaujančių vasarą, nepasislėpsi...
Gegužės lietus saulėtą rytą užklumpa netikėtai. Rodos, iš giedro dangaus ima purkšti, šlepsėti, pliaupti, kapsėti... Pakvimpa žemės gaiva, šlapiomis grindinio dulkėmis ir mažomis "nedarbadienio" avantiūromis. Išgelbėti gali nebent plona piniginė arba šypsenas stingdantis pareigos jausmas...
Gegužės lietus karštą popietę išprausia benames kates, tinginiaujančias ant miesto šiukšlių konteinerių, nuplauna ašaras nuo tylių laidojimo namų sienų, pričiumpa vaikus smėlio dėžėje ir išgąsdina ramiai pietaujančius sode po abelim... Tuomet pabėgi, pasislepi lauko terasoje ir stebi, kaip ant stalo paliktos stiklinės prisipildo sidabrinių srovelių...
Gegužės lietus tylų vakarą sulieja tirštu rašalu surašytus sunkius kasdienybės burtus. Raidės susilieja - rimtis sutrikdyta, raganiška išpūstų problemų tuštybė pasmerkta pasiduoti. Gali kiek nori kartų maišyti sudėtingų įvykių kortas, jos vis tiek nesukris ir nepranašaus nieko blogo...
Gegužės lietus šiltą naktį pranašauja spalvotus sapnus. Tuomet guli lovoje, klausaisi tylaus barbenimo į metalinę miegamojo palangę, minkštų namo garsų, savo kvėpavimo ir nejučia pasiduodi akimirkos alchemijai, kai sapnas tampa realybe, o realybė sapnu, lyg kokiame Davido Lyncho "Twin Pykso miestelyje", kur daug nežinomųjų, o pabaigą kiekvienas įsivaizduoja kitaip...
Sušlapkite nuo paslapčių, šypsenų ir koketuojančių vasaros svajonių...
(Daiva)
Gegužės lietus saulėtą rytą užklumpa netikėtai. Rodos, iš giedro dangaus ima purkšti, šlepsėti, pliaupti, kapsėti... Pakvimpa žemės gaiva, šlapiomis grindinio dulkėmis ir mažomis "nedarbadienio" avantiūromis. Išgelbėti gali nebent plona piniginė arba šypsenas stingdantis pareigos jausmas...
Gegužės lietus karštą popietę išprausia benames kates, tinginiaujančias ant miesto šiukšlių konteinerių, nuplauna ašaras nuo tylių laidojimo namų sienų, pričiumpa vaikus smėlio dėžėje ir išgąsdina ramiai pietaujančius sode po abelim... Tuomet pabėgi, pasislepi lauko terasoje ir stebi, kaip ant stalo paliktos stiklinės prisipildo sidabrinių srovelių...
Gegužės lietus tylų vakarą sulieja tirštu rašalu surašytus sunkius kasdienybės burtus. Raidės susilieja - rimtis sutrikdyta, raganiška išpūstų problemų tuštybė pasmerkta pasiduoti. Gali kiek nori kartų maišyti sudėtingų įvykių kortas, jos vis tiek nesukris ir nepranašaus nieko blogo...
Gegužės lietus šiltą naktį pranašauja spalvotus sapnus. Tuomet guli lovoje, klausaisi tylaus barbenimo į metalinę miegamojo palangę, minkštų namo garsų, savo kvėpavimo ir nejučia pasiduodi akimirkos alchemijai, kai sapnas tampa realybe, o realybė sapnu, lyg kokiame Davido Lyncho "Twin Pykso miestelyje", kur daug nežinomųjų, o pabaigą kiekvienas įsivaizduoja kitaip...
Sušlapkite nuo paslapčių, šypsenų ir koketuojančių vasaros svajonių...
(Daiva)
QUOTE(Eglytia @ 2009 04 15, 13:09)
Nuo kasdieniškų lietaus ritualų, pranašaujančių vasarą, nepasislėpsi...
Gegužės lietus saulėtą rytą užklumpa netikėtai. Rodos, iš giedro dangaus ima purkšti, šlepsėti, pliaupti, kapsėti... Pakvimpa žemės gaiva, šlapiomis grindinio dulkėmis ir mažomis "nedarbadienio" avantiūromis. Išgelbėti gali nebent plona piniginė arba šypsenas stingdantis pareigos jausmas...
Gegužės lietus karštą popietę išprausia benames kates, tinginiaujančias ant miesto šiukšlių konteinerių, nuplauna ašaras nuo tylių laidojimo namų sienų, pričiumpa vaikus smėlio dėžėje ir išgąsdina ramiai pietaujančius sode po abelim... Tuomet pabėgi, pasislepi lauko terasoje ir stebi, kaip ant stalo paliktos stiklinės prisipildo sidabrinių srovelių...
Gegužės lietus tylų vakarą sulieja tirštu rašalu surašytus sunkius kasdienybės burtus. Raidės susilieja - rimtis sutrikdyta, raganiška išpūstų problemų tuštybė pasmerkta pasiduoti. Gali kiek nori kartų maišyti sudėtingų įvykių kortas, jos vis tiek nesukris ir nepranašaus nieko blogo...
Gegužės lietus šiltą naktį pranašauja spalvotus sapnus. Tuomet guli lovoje, klausaisi tylaus barbenimo į metalinę miegamojo palangę, minkštų namo garsų, savo kvėpavimo ir nejučia pasiduodi akimirkos alchemijai, kai sapnas tampa realybe, o realybė sapnu, lyg kokiame Davido Lyncho "Twin Pykso miestelyje", kur daug nežinomųjų, o pabaigą kiekvienas įsivaizduoja kitaip...
Sušlapkite nuo paslapčių, šypsenų ir koketuojančių vasaros svajonių...
(Daiva)
Gegužės lietus saulėtą rytą užklumpa netikėtai. Rodos, iš giedro dangaus ima purkšti, šlepsėti, pliaupti, kapsėti... Pakvimpa žemės gaiva, šlapiomis grindinio dulkėmis ir mažomis "nedarbadienio" avantiūromis. Išgelbėti gali nebent plona piniginė arba šypsenas stingdantis pareigos jausmas...
Gegužės lietus karštą popietę išprausia benames kates, tinginiaujančias ant miesto šiukšlių konteinerių, nuplauna ašaras nuo tylių laidojimo namų sienų, pričiumpa vaikus smėlio dėžėje ir išgąsdina ramiai pietaujančius sode po abelim... Tuomet pabėgi, pasislepi lauko terasoje ir stebi, kaip ant stalo paliktos stiklinės prisipildo sidabrinių srovelių...
Gegužės lietus tylų vakarą sulieja tirštu rašalu surašytus sunkius kasdienybės burtus. Raidės susilieja - rimtis sutrikdyta, raganiška išpūstų problemų tuštybė pasmerkta pasiduoti. Gali kiek nori kartų maišyti sudėtingų įvykių kortas, jos vis tiek nesukris ir nepranašaus nieko blogo...
Gegužės lietus šiltą naktį pranašauja spalvotus sapnus. Tuomet guli lovoje, klausaisi tylaus barbenimo į metalinę miegamojo palangę, minkštų namo garsų, savo kvėpavimo ir nejučia pasiduodi akimirkos alchemijai, kai sapnas tampa realybe, o realybė sapnu, lyg kokiame Davido Lyncho "Twin Pykso miestelyje", kur daug nežinomųjų, o pabaigą kiekvienas įsivaizduoja kitaip...
Sušlapkite nuo paslapčių, šypsenų ir koketuojančių vasaros svajonių...
(Daiva)
labai grazios mintys
Sveikos, senai matytos, girdėjot ir skaitytos
Pavasaris šiemet buvo sunkus...ne kiek atgimimo metas, bet priešingai, net keista. Bet gyvenimas bėga ir net neketina stabtelti, kai tau negera, kai širdis plyšta, kai norisi rėkti, šaukti ir suleisti rankas į žemę... Laikas nesigaili tavęs, bet tai nereiškia, kad jis negailestingas..būtent jis - laikas užgydo tai, kas labai sopa..leidžia susigyventi su mintimis apie kitokią kasdienybę. Gyvenimas - dinamika, kintantis, nestovintis vietoje ir TU - žmogus esi tos dinamikos dalimi, kuriam neleidžiama tyliai parimti į kampą ir uždaryti duris..į laimę, į meilę, į gerumą ir į kitokį gyvenimą, galbūt tik širdyje ir prisiminimuose su tais, kurie buvo labai labai brangūs, o realybėje su tais, kurie čia, šalia, nori paiimti tave už rankos, nubraukti ašaras ir pabučiuoti į lūpas, o gal draugiškai pašnibždėti į ausį "Kokia brangi man esi"... Ir tada supranti, kad esi per menkas, jog galėtum stabdyti laiko ratą, bet stiprus, kad sukantis tam ratui išmoktum gyventi kitaip.
Tai ką parašiau nereikalauja literatūrinės kritikos, tai ne esė, ne eilės, ne posmai..tiesiog mano pamastymas
O čia, po ilgos pertraukos, labai paprasta, vaikiška, bet nuoširdu
Delniukais į saulę,
į gėrį ir tai, kas gražiausia pasauly.
Lūpytėm į meilę,
į šypseną, kurią kiekvienas saugom savam užanty.
Akytėm į laimę,
į džiaugsmą, į neaprėpiamą gyvenimo jūros platybę.
Nosyte į ilgesį,
į laukinėmis gėlėmis kvepiančią nežinomybę.
Skruostais į vėjus,
į atšiaurią pilkos kasdienybės nualintų aplinkinių nuomonę.
Širdimi...į tave, mama,
į tai, kas man brangiausia šiame pasauly.
Pavasaris šiemet buvo sunkus...ne kiek atgimimo metas, bet priešingai, net keista. Bet gyvenimas bėga ir net neketina stabtelti, kai tau negera, kai širdis plyšta, kai norisi rėkti, šaukti ir suleisti rankas į žemę... Laikas nesigaili tavęs, bet tai nereiškia, kad jis negailestingas..būtent jis - laikas užgydo tai, kas labai sopa..leidžia susigyventi su mintimis apie kitokią kasdienybę. Gyvenimas - dinamika, kintantis, nestovintis vietoje ir TU - žmogus esi tos dinamikos dalimi, kuriam neleidžiama tyliai parimti į kampą ir uždaryti duris..į laimę, į meilę, į gerumą ir į kitokį gyvenimą, galbūt tik širdyje ir prisiminimuose su tais, kurie buvo labai labai brangūs, o realybėje su tais, kurie čia, šalia, nori paiimti tave už rankos, nubraukti ašaras ir pabučiuoti į lūpas, o gal draugiškai pašnibždėti į ausį "Kokia brangi man esi"... Ir tada supranti, kad esi per menkas, jog galėtum stabdyti laiko ratą, bet stiprus, kad sukantis tam ratui išmoktum gyventi kitaip.
Tai ką parašiau nereikalauja literatūrinės kritikos, tai ne esė, ne eilės, ne posmai..tiesiog mano pamastymas
O čia, po ilgos pertraukos, labai paprasta, vaikiška, bet nuoširdu
Delniukais į saulę,
į gėrį ir tai, kas gražiausia pasauly.
Lūpytėm į meilę,
į šypseną, kurią kiekvienas saugom savam užanty.
Akytėm į laimę,
į džiaugsmą, į neaprėpiamą gyvenimo jūros platybę.
Nosyte į ilgesį,
į laukinėmis gėlėmis kvepiančią nežinomybę.
Skruostais į vėjus,
į atšiaurią pilkos kasdienybės nualintų aplinkinių nuomonę.
Širdimi...į tave, mama,
į tai, kas man brangiausia šiame pasauly.
Grazu ir nuosirdu
suzaveta...
QUOTE(kastaneda @ 2009 06 01, 16:25)
QUOTE(Sanny* @ 2009 06 05, 19:34)
suzaveta...
Kaip smagu
Nieko nežadu, bet "grįžta" mano poreikis kurti, kažką daryti..todėl vis dažniau paimu į rankas rašiklį ir ką nors greitai pasižymiu ant kokios skiautelės
lipdau. O tai jau neblogas ženklas 
Eglytia, tavo kūrybos braižas kažkuom primena J.Ivanauskaitės, jeigu įterptum daugiau satyros elementų, tai neatskirčiau išvis 
bet be galo gražu ir malonu skaityti...
bet be galo gražu ir malonu skaityti...
norėčiau paklausti kuriančių.. visada buvau kūrybinga ir kupina minčių. ko tik nedariau.. kūriau eilėraščius, rašiau proza, dainavau, piešiau, iš širdies šokau, kūriau muziką... vnž dariau daug ir labai tuom džiaugiausi, man to reikėjo. bet. susipažinau su savo dabartiniu vyru, pagimdžiau dukrelę. praėjo jau keli metai, kurti noriu, bet nebeturiu iš ko 
galva visiškai tuščia, sieloj irgi tuščia... bandžiau kurti tekstą dainai (muzika man didžiausias įkvėpimas), bet nei tekstas, nei muzika nesikuria... klausau savo mėgstamos muzikos ir šiurpuliai per kūną eina, bet iš savęs negaliu išspaust nieko... nei pikto, nei gražaus, nei sentimentalaus... žodžiu jaučiuosi tuščia. bjauru. ir sunku. jaučiuosi kaip išspausta kempinė 
nors dukrelę labai myliu, galėčiau apie ją gražiausius žodžius rašyti, bet nejaučiu prasmės.. apie vyrą negaliu nieko tokio ypatingo parašyt, nes nieko ypatingo kaip ir nejaučiu.. jaučiuosi sausa ir noriu vėl pajusti tą menišką įkvėpimą. kaip?
galva visiškai tuščia, sieloj irgi tuščia... bandžiau kurti tekstą dainai (muzika man didžiausias įkvėpimas), bet nei tekstas, nei muzika nesikuria... klausau savo mėgstamos muzikos ir šiurpuliai per kūną eina, bet iš savęs negaliu išspaust nieko... nei pikto, nei gražaus, nei sentimentalaus... žodžiu jaučiuosi tuščia. bjauru. ir sunku. jaučiuosi kaip išspausta kempinė nors dukrelę labai myliu, galėčiau apie ją gražiausius žodžius rašyti, bet nejaučiu prasmės.. apie vyrą negaliu nieko tokio ypatingo parašyt, nes nieko ypatingo kaip ir nejaučiu.. jaučiuosi sausa ir noriu vėl pajusti tą menišką įkvėpimą. kaip?
QUOTE(Celtic*Sun @ 2009 06 20, 14:34)
Eglytia, tavo kūrybos braižas kažkuom primena J.Ivanauskaitės, jeigu įterptum daugiau satyros elementų, tai neatskirčiau išvis bet be galo gražu ir malonu skaityti...
bet be galo gražu ir malonu skaityti... Man tai turbūt didžiausias komplimentas, kokį esu girdėjusi
Labai gerbiu šią "kūrėją". Net vienam darbui (studijose) rengiau būtent šios rašytojos gyvenimo ir kūrybos pristatymą Ačiū
QUOTE(TimbaLimba @ 2009 06 20, 22:43)
norėčiau paklausti kuriančių.. visada buvau kūrybinga ir kupina minčių. ko tik nedariau.. kūriau eilėraščius, rašiau proza, dainavau, piešiau, iš širdies šokau, kūriau muziką... vnž dariau daug ir labai tuom džiaugiausi, man to reikėjo. bet. susipažinau su savo dabartiniu vyru, pagimdžiau dukrelę. praėjo jau keli metai, kurti noriu, bet nebeturiu iš ko galva visiškai tuščia, sieloj irgi tuščia... bandžiau kurti tekstą dainai (muzika man didžiausias įkvėpimas), bet nei tekstas, nei muzika nesikuria... klausau savo mėgstamos muzikos ir šiurpuliai per kūną eina, bet iš savęs negaliu išspaust nieko... nei pikto, nei gražaus, nei sentimentalaus... žodžiu jaučiuosi tuščia. bjauru. ir sunku. jaučiuosi kaip išspausta kempinė nors dukrelę labai myliu, galėčiau apie ją gražiausius žodžius rašyti, bet nejaučiu prasmės.. apie vyrą negaliu nieko tokio ypatingo parašyt, nes nieko ypatingo kaip ir nejaučiu.. jaučiuosi sausa ir noriu vėl pajusti tą menišką įkvėpimą. kaip?
galva visiškai tuščia, sieloj irgi tuščia... bandžiau kurti tekstą dainai (muzika man didžiausias įkvėpimas), bet nei tekstas, nei muzika nesikuria... klausau savo mėgstamos muzikos ir šiurpuliai per kūną eina, bet iš savęs negaliu išspaust nieko... nei pikto, nei gražaus, nei sentimentalaus... žodžiu jaučiuosi tuščia. bjauru. ir sunku. jaučiuosi kaip išspausta kempinė nors dukrelę labai myliu, galėčiau apie ją gražiausius žodžius rašyti, bet nejaučiu prasmės.. apie vyrą negaliu nieko tokio ypatingo parašyt, nes nieko ypatingo kaip ir nejaučiu.. jaučiuosi sausa ir noriu vėl pajusti tą menišką įkvėpimą. kaip?Gal nepatikėsit, bet suprantu Jus
Paauglystėje aš TIEEEK rašiau (gal neviskas buvo "l.protinga" ir mąslu, gal trūko brandumo ir t.t., bet tai man padėjo gyventi, padėjo IŠgyventi kai kuriuos tikrai sunkius gyvenimo etapus), o dabar palyginus su tais metais, žymiai mažiau rašau.. Šis pavasaris man buvo ksuadus ir taip pat "negalėjau" rašyti..tiesiog negalėjau, neturėjau ką kaip ir kodėl..nesinorėjo, mintys nelipo..galima apibūdinti kaip kam patogiau suprasti.Dabar vėl po truputį atgyja tas noras kurti. Nežinau, ar tai išvis įmanoma paaiškinti. Kartais sunkios akimikos, netektys "verčia" išlieti jausmus popieriuje..kartais nieko nesinori, tiesiog sėdėti ir tas mintis pasilikti sau... Geri dalykai taip pat skirtingai, vieną kartą jausmai kunkuliuoja ir tu rašai rašai rašai, kitą kartą - nekyla ranka rašyti, nors tu ką..
Kūryba man - mistika. Žavi, viliojanti, atbaidanti, klusni, reikli, užjaučianti, paguodžianti ir t.t... Patarimo, TimbaLimba, neturiu, gaila, bet neturiu
Turi KAŽKAS įvykti, kas tiesiog neleis nerašyti, mintys pačios liesis..kada tai ateis, turbūt nežinoniekas, belieka laukti 
Kiekvieno kūrybos suvokimas ir etapai skirtingi. vieni sėdi prie senų spausdinimo mašinėlių ir "tauškina" klavišais mintis į popierių, kiti naudojasi šiuolaikinėmis naujausiomis technologijomis, dar kiti rašo tik popieriuje (save priskirčiau šiems).. Vieni ištisas dienas rašo ir nepavargsta, nepritrūksta jėgų, noro, minčių..o kiti - prisėda retkarčiais, treti - rašo bet kur bet kada, kai turi ką pasakyti.
Sėkmės savęs ir kūrybos "ieškojime"
QUOTE(Eglytia @ 2009 06 21, 10:22)
ačiū labai už palaikymą
