gal kas ka naujo pasakys is patirties
QUOTE(Lady_Hatora @ 2008 06 05, 09:45)
Mano akimis tai aiškinosi ne tai, ar nesilaukia. O požiūrį į vaikus ir tikrino planus ateities. Jei jau draugė suabejojo, tai leidžia manyti, kad apie vaikus ji galvoja.
Neabejojantis žmogus po antro klausimo leistų suprasti, kad apie šeimos pagausėjimą jis tikrai neplanuoja.
Kaip dauguma rašė - taikyk pagal darbo vietą. Jei reikalingas pareigingumas - sakyk, kad per daug sąžininga ir naktį negali užmigti, jei ką blogai padarai. Jei reikia kruopštumo - sakyk, kad smulkmeniška, jei reikia punktualumo - sakyk, kad negali vėluoti - įprotis ateiti per anksti, arba padaryti darbus anksčiau nei priklauso, kad galėtum ramiau miegoti.
Neabejojantis žmogus po antro klausimo leistų suprasti, kad apie šeimos pagausėjimą jis tikrai neplanuoja.
Kaip dauguma rašė - taikyk pagal darbo vietą. Jei reikalingas pareigingumas - sakyk, kad per daug sąžininga ir naktį negali užmigti, jei ką blogai padarai. Jei reikia kruopštumo - sakyk, kad smulkmeniška, jei reikia punktualumo - sakyk, kad negali vėluoti - įprotis ateiti per anksti, arba padaryti darbus anksčiau nei priklauso, kad galėtum ramiau miegoti.
Man irgi teko ne kartą išgirsti panašių klausimų, tad jungiuosi. Iš esmės tada nesuprantu tokių pokalbių. "Taikyk pagal darbo vietą" tai tikrai geras patarimas norint išsisukti, dabar ir aš šitaip darau. Bet kas iš to? Protingas darbdavys suvoks, kad visi žmonės turi tam tikrų silpnybių, kas yra visiškai natūralu. Bent jau aš norėčiau žinoti tikrąsias silpnybes, o ne nudailintas ir iš anksto apgalvotas. Viskas anksčiau ar vėliau pasimato. Tokiu atveju nelabai yra prasmės iš pokalbių, jei jis taip "surežisuotas" praktiškai nuo A iki Z.
Papildyta:
QUOTE(jollita @ 2008 05 18, 16:43)
3) Kodėl pasirinkote studijuoti būtent tokią specialybę ir būtent tam (konkrečiam) universitete, nors dabar ieškote darbo ne pagal savo specialybę?
ir pan.
ir pan.
Manęs dažnai klausia pastarojo, nes taip pat ieškau darbo ne pagal specialybę. Visada atsakau, kad kai esi "-niolikos" žmogus be didelės gyvenimiškos patirties, padarai klaidų. Ir, beje, noras save išbandyti kitose srityse, nesėdėti vietoje, jei kas nepatinka, o tai keisti - nėra blogos savybės.
Papildyta:
QUOTE(Upsiukas @ 2005 10 05, 15:09)
Dar keblus klausimuks: kodėl jūs manote, kad jūs geresnis darbuotojas nei šie (ir ištraukia šūsnį CV'iakų iš stalčiaus) 
Net ir taip būna???
Į tokį darbą iškart kristų motyvacija ateiti. Šiaip daugumoje skelbimų būna toks prierašas "konfidencialumą garantuojame". Ir kadangi man jau būtų tas pats, ką jie pagalvos, tai paklausčiau, ar ir kitus savo pažadus įmonė vertina taip pat, kad pažadą užtikrinti visų siuntusiųjų duomenų konfidencialumą.
Tiesa, papasakosiu apie savo įsimintiniausią pokalbį. Darbo ieškausi jau virš mėnesio laiko. Tas "įstabusis" pokalbis vyko maždaug prieš 3 savaites, ėjau dėl apskaitininkės pareigų. Šiaip manosios studijos buvo iš visai kitos srities, bet esu pabaigus kursus, be to, studijuoju ir kitą specialybę, kur tų žinių gavau.
Tai štai, į pokalbį atėjo moteris, kaip supratau kita apskaitininkė, su kuria tektų kartu dirbti ir kažkoks neaiškus vyras, kuris pokalbio metu sėdėjo nuleidęs galvą ir į mane nepakėlė net akių. Jie nepasisveikino su manimi, tiesiog atsisėdo ir moteris iškart uždavė klausimą. Čia gal įdomumo dėlei pateiksiu iš atminties pokalbio įdomiausius fragmentus
JI: Tai kiek nori?
(čia pirmas klausimas, nebuvo jokių laba diena iš jų pusės)
Aš: noriu ko?
JI: kaip tai ko, PINIGŲ
Aš: mane tenkina ir darbo skelbime nurodytas užmokestis, tad sutikčiau dirbti už tokį atlyginimą.
JI: nu tai gerai, kad nori, bet pas mus pasikeitė situacija, dabar atlyginimas toks ir toks
(sumažėjo maždaug 700 litų) o tai ką tu baigus?
Aš: siunčiau jums savo cv ir motyvacinį, kuriame rašiau...bla bla bla...
JI: aaa, tai gerai
(išvada, prieš pokalbį jie net to nesugebėjo perskaityti)
JI: o tai suderinsi savo mokslus su darbu?
(man neskauda, kai mane tujina, tačiau pokalbių metu dar nėkart negirdėjau tokiu tonu tariamo kreipinio TU; tonas, patikėkit, ypatingas)
Aš: na, kaip ir rašiau motyvaciniame laiške...bla bla bla
(ten rašiau, jog sugebėsiu ir paaiškinau, kaip)
Moters klausimai išseko ir ji pradėjo tylėti, tai toliau buvo taip:
Aš: nors tyla ir gera byla, bet gal tuomet aš galėčiau šio bei to paklausti?
(aš jau sunkiai tramdžiau juoką, nes tokiam pokalby dar neteko sudalyvaut)
Vyras: DAVAI!
(stulbinantis mandagumas toliau sekė keli mano klausimai)
Aš: jūsų tinklalapyje internete skaičiau, jog skiriate daug dėmesio savo darbuotojams, o man svarbi galimybė mokytis ir tobulėti, tad kuo tai pasireiškia? Organizuojat mokymus, kvalifikacijos kėlimo kursus?
JI: NE! Mes į autoįrenginius investuojam!
(skaityt aš moku labai neblogai, o "investicijomis į žmogiškąjį kapitalą" tikrai nelaikyčiau investicijų į autoįrenginius. Po tokio tono ir itin atviro prisipažinimo mane beveik ištiko juoko priepuolis, bent jau galėjo kažkaip diplomatiškai išsisukti, man jau neberūpėjo padaryti gero įspūdžio ir galvojau, reik dar klausimą užduot)
Aš: tai čia tik šiaip lozungas? ir kitose srityse propaguojate panašų požiūrį?
JI:... (neatsimenu tikslaus atsakymo, bet susinervino)
Pasakė, kad viskas, atsistojo ir nepasakę net "viso gero" tiesiog išėjo. Aš irgi atsistojau ir paklausiau sekretorės, ar pas juos neįprasti tokie malonybiniai kasdieniai mandagumo žodeliai, kuriais pasisveikinama ir atsisveikinama.
Pokalbis tuo ir baigėsi. Savaime suprantama, darbo ten negavau.
Beje, įmonė ne šiaip kokia šaraškino kontora, o tarptautinė, savo srityje užima nemažą dalį rinkos.
Ką dar norėčiau pasakyti, kad diplomatija svarbu, reikia save pateikti, tačiau negalima leisti, kad užliptų ant galvos. T.y., turėti savigarbos. Tokiems veikėjams į vieną vietą nė už ką nelįsčiau. Aš to pokalbio dar ilgai nepamiršiu. Ir tikiuosi, jie taip pat
Vargšė ta apskaitininkė, kuri ten dirba dabar.
Tai štai, į pokalbį atėjo moteris, kaip supratau kita apskaitininkė, su kuria tektų kartu dirbti ir kažkoks neaiškus vyras, kuris pokalbio metu sėdėjo nuleidęs galvą ir į mane nepakėlė net akių. Jie nepasisveikino su manimi, tiesiog atsisėdo ir moteris iškart uždavė klausimą. Čia gal įdomumo dėlei pateiksiu iš atminties pokalbio įdomiausius fragmentus
JI: Tai kiek nori?
(čia pirmas klausimas, nebuvo jokių laba diena iš jų pusės)
Aš: noriu ko?
JI: kaip tai ko, PINIGŲ
Aš: mane tenkina ir darbo skelbime nurodytas užmokestis, tad sutikčiau dirbti už tokį atlyginimą.
JI: nu tai gerai, kad nori, bet pas mus pasikeitė situacija, dabar atlyginimas toks ir toks
(sumažėjo maždaug 700 litų)
o tai ką tu baigus?Aš: siunčiau jums savo cv ir motyvacinį, kuriame rašiau...bla bla bla...
JI: aaa, tai gerai
(išvada, prieš pokalbį jie net to nesugebėjo perskaityti)
JI: o tai suderinsi savo mokslus su darbu?
(man neskauda, kai mane tujina, tačiau pokalbių metu dar nėkart negirdėjau tokiu tonu tariamo kreipinio TU; tonas, patikėkit, ypatingas)
Aš: na, kaip ir rašiau motyvaciniame laiške...bla bla bla
(ten rašiau, jog sugebėsiu ir paaiškinau, kaip)
Moters klausimai išseko ir ji pradėjo tylėti, tai toliau buvo taip:
Aš: nors tyla ir gera byla, bet gal tuomet aš galėčiau šio bei to paklausti?
(aš jau sunkiai tramdžiau juoką, nes tokiam pokalby dar neteko sudalyvaut)
Vyras: DAVAI!
(stulbinantis mandagumas
toliau sekė keli mano klausimai)Aš: jūsų tinklalapyje internete skaičiau, jog skiriate daug dėmesio savo darbuotojams, o man svarbi galimybė mokytis ir tobulėti, tad kuo tai pasireiškia? Organizuojat mokymus, kvalifikacijos kėlimo kursus?
JI: NE! Mes į autoįrenginius investuojam!
(skaityt aš moku labai neblogai, o "investicijomis į žmogiškąjį kapitalą" tikrai nelaikyčiau investicijų į autoįrenginius. Po tokio tono ir itin atviro prisipažinimo mane beveik ištiko juoko priepuolis, bent jau galėjo kažkaip diplomatiškai išsisukti, man jau neberūpėjo padaryti gero įspūdžio ir galvojau, reik dar klausimą užduot)
Aš: tai čia tik šiaip lozungas? ir kitose srityse propaguojate panašų požiūrį?
JI:... (neatsimenu tikslaus atsakymo, bet susinervino)
Pasakė, kad viskas, atsistojo ir nepasakę net "viso gero" tiesiog išėjo. Aš irgi atsistojau ir paklausiau sekretorės, ar pas juos neįprasti tokie malonybiniai kasdieniai mandagumo žodeliai, kuriais pasisveikinama ir atsisveikinama.
Pokalbis tuo ir baigėsi. Savaime suprantama, darbo ten negavau.
Beje, įmonė ne šiaip kokia šaraškino kontora, o tarptautinė, savo srityje užima nemažą dalį rinkos.
Ką dar norėčiau pasakyti, kad diplomatija svarbu, reikia save pateikti, tačiau negalima leisti, kad užliptų ant galvos. T.y., turėti savigarbos. Tokiems veikėjams į vieną vietą nė už ką nelįsčiau. Aš to pokalbio dar ilgai nepamiršiu. Ir tikiuosi, jie taip pat
Vargšė ta apskaitininkė, kuri ten dirba dabar.QUOTE(Rutuliuke @ 2008 10 22, 23:36)
Tiesa, papasakosiu apie savo įsimintiniausią pokalbį. Darbo ieškausi jau virš mėnesio laiko. Tas "įstabusis" pokalbis vyko maždaug prieš 3 savaites, ėjau dėl apskaitininkės pareigų. Šiaip manosios studijos buvo iš visai kitos srities, bet esu pabaigus kursus, be to, studijuoju ir kitą specialybę, kur tų žinių gavau.
Tai štai, į pokalbį atėjo moteris, kaip supratau kita apskaitininkė, su kuria tektų kartu dirbti ir kažkoks neaiškus vyras, kuris pokalbio metu sėdėjo nuleidęs galvą ir į mane nepakėlė net akių. Jie nepasisveikino su manimi, tiesiog atsisėdo ir moteris iškart uždavė klausimą. Čia gal įdomumo dėlei pateiksiu iš atminties pokalbio įdomiausius fragmentus
JI: Tai kiek nori?
(čia pirmas klausimas, nebuvo jokių laba diena iš jų pusės)
Aš: noriu ko?
JI: kaip tai ko, PINIGŲ
Aš: mane tenkina ir darbo skelbime nurodytas užmokestis, tad sutikčiau dirbti už tokį atlyginimą.
JI: nu tai gerai, kad nori, bet pas mus pasikeitė situacija, dabar atlyginimas toks ir toks
(sumažėjo maždaug 700 litų) o tai ką tu baigus?
Aš: siunčiau jums savo cv ir motyvacinį, kuriame rašiau...bla bla bla...
JI: aaa, tai gerai
(išvada, prieš pokalbį jie net to nesugebėjo perskaityti)
JI: o tai suderinsi savo mokslus su darbu?
(man neskauda, kai mane tujina, tačiau pokalbių metu dar nėkart negirdėjau tokiu tonu tariamo kreipinio TU; tonas, patikėkit, ypatingas)
Aš: na, kaip ir rašiau motyvaciniame laiške...bla bla bla
(ten rašiau, jog sugebėsiu ir paaiškinau, kaip)
Moters klausimai išseko ir ji pradėjo tylėti, tai toliau buvo taip:
Aš: nors tyla ir gera byla, bet gal tuomet aš galėčiau šio bei to paklausti?
(aš jau sunkiai tramdžiau juoką, nes tokiam pokalby dar neteko sudalyvaut)
Vyras: DAVAI!
(stulbinantis mandagumas toliau sekė keli mano klausimai)
Aš: jūsų tinklalapyje internete skaičiau, jog skiriate daug dėmesio savo darbuotojams, o man svarbi galimybė mokytis ir tobulėti, tad kuo tai pasireiškia? Organizuojat mokymus, kvalifikacijos kėlimo kursus?
JI: NE! Mes į autoįrenginius investuojam!
(skaityt aš moku labai neblogai, o "investicijomis į žmogiškąjį kapitalą" tikrai nelaikyčiau investicijų į autoįrenginius. Po tokio tono ir itin atviro prisipažinimo mane beveik ištiko juoko priepuolis, bent jau galėjo kažkaip diplomatiškai išsisukti, man jau neberūpėjo padaryti gero įspūdžio ir galvojau, reik dar klausimą užduot)
Aš: tai čia tik šiaip lozungas? ir kitose srityse propaguojate panašų požiūrį?
JI:... (neatsimenu tikslaus atsakymo, bet susinervino)
Pasakė, kad viskas, atsistojo ir nepasakę net "viso gero" tiesiog išėjo. Aš irgi atsistojau ir paklausiau sekretorės, ar pas juos neįprasti tokie malonybiniai kasdieniai mandagumo žodeliai, kuriais pasisveikinama ir atsisveikinama.
Pokalbis tuo ir baigėsi. Savaime suprantama, darbo ten negavau.
Beje, įmonė ne šiaip kokia šaraškino kontora, o tarptautinė, savo srityje užima nemažą dalį rinkos.
Ką dar norėčiau pasakyti, kad diplomatija svarbu, reikia save pateikti, tačiau negalima leisti, kad užliptų ant galvos. T.y., turėti savigarbos. Tokiems veikėjams į vieną vietą nė už ką nelįsčiau. Aš to pokalbio dar ilgai nepamiršiu. Ir tikiuosi, jie taip pat Vargšė ta apskaitininkė, kuri ten dirba dabar.
Tai štai, į pokalbį atėjo moteris, kaip supratau kita apskaitininkė, su kuria tektų kartu dirbti ir kažkoks neaiškus vyras, kuris pokalbio metu sėdėjo nuleidęs galvą ir į mane nepakėlė net akių. Jie nepasisveikino su manimi, tiesiog atsisėdo ir moteris iškart uždavė klausimą. Čia gal įdomumo dėlei pateiksiu iš atminties pokalbio įdomiausius fragmentus
JI: Tai kiek nori?
(čia pirmas klausimas, nebuvo jokių laba diena iš jų pusės)
Aš: noriu ko?
JI: kaip tai ko, PINIGŲ
Aš: mane tenkina ir darbo skelbime nurodytas užmokestis, tad sutikčiau dirbti už tokį atlyginimą.
JI: nu tai gerai, kad nori, bet pas mus pasikeitė situacija, dabar atlyginimas toks ir toks
(sumažėjo maždaug 700 litų)
o tai ką tu baigus?Aš: siunčiau jums savo cv ir motyvacinį, kuriame rašiau...bla bla bla...
JI: aaa, tai gerai
(išvada, prieš pokalbį jie net to nesugebėjo perskaityti)
JI: o tai suderinsi savo mokslus su darbu?
(man neskauda, kai mane tujina, tačiau pokalbių metu dar nėkart negirdėjau tokiu tonu tariamo kreipinio TU; tonas, patikėkit, ypatingas)
Aš: na, kaip ir rašiau motyvaciniame laiške...bla bla bla
(ten rašiau, jog sugebėsiu ir paaiškinau, kaip)
Moters klausimai išseko ir ji pradėjo tylėti, tai toliau buvo taip:
Aš: nors tyla ir gera byla, bet gal tuomet aš galėčiau šio bei to paklausti?
(aš jau sunkiai tramdžiau juoką, nes tokiam pokalby dar neteko sudalyvaut)
Vyras: DAVAI!
(stulbinantis mandagumas
toliau sekė keli mano klausimai)Aš: jūsų tinklalapyje internete skaičiau, jog skiriate daug dėmesio savo darbuotojams, o man svarbi galimybė mokytis ir tobulėti, tad kuo tai pasireiškia? Organizuojat mokymus, kvalifikacijos kėlimo kursus?
JI: NE! Mes į autoįrenginius investuojam!
(skaityt aš moku labai neblogai, o "investicijomis į žmogiškąjį kapitalą" tikrai nelaikyčiau investicijų į autoįrenginius. Po tokio tono ir itin atviro prisipažinimo mane beveik ištiko juoko priepuolis, bent jau galėjo kažkaip diplomatiškai išsisukti, man jau neberūpėjo padaryti gero įspūdžio ir galvojau, reik dar klausimą užduot)
Aš: tai čia tik šiaip lozungas? ir kitose srityse propaguojate panašų požiūrį?
JI:... (neatsimenu tikslaus atsakymo, bet susinervino)
Pasakė, kad viskas, atsistojo ir nepasakę net "viso gero" tiesiog išėjo. Aš irgi atsistojau ir paklausiau sekretorės, ar pas juos neįprasti tokie malonybiniai kasdieniai mandagumo žodeliai, kuriais pasisveikinama ir atsisveikinama.
Pokalbis tuo ir baigėsi. Savaime suprantama, darbo ten negavau.
Beje, įmonė ne šiaip kokia šaraškino kontora, o tarptautinė, savo srityje užima nemažą dalį rinkos.
Ką dar norėčiau pasakyti, kad diplomatija svarbu, reikia save pateikti, tačiau negalima leisti, kad užliptų ant galvos. T.y., turėti savigarbos. Tokiems veikėjams į vieną vietą nė už ką nelįsčiau. Aš to pokalbio dar ilgai nepamiršiu. Ir tikiuosi, jie taip pat
Vargšė ta apskaitininkė, kuri ten dirba dabar.oi prisijuokiau
QUOTE(Rutuliuke @ 2008 10 22, 23:36)
Tiesa, papasakosiu apie savo įsimintiniausią pokalbį. Darbo ieškausi jau virš mėnesio laiko. Tas "įstabusis" pokalbis vyko maždaug prieš 3 savaites, ėjau dėl apskaitininkės pareigų. Šiaip manosios studijos buvo iš visai kitos srities, bet esu pabaigus kursus, be to, studijuoju ir kitą specialybę, kur tų žinių gavau.
Tai štai, į pokalbį atėjo moteris, kaip supratau kita apskaitininkė, su kuria tektų kartu dirbti ir kažkoks neaiškus vyras, kuris pokalbio metu sėdėjo nuleidęs galvą ir į mane nepakėlė net akių. Jie nepasisveikino su manimi, tiesiog atsisėdo ir moteris iškart uždavė klausimą. Čia gal įdomumo dėlei pateiksiu iš atminties pokalbio įdomiausius fragmentus
JI: Tai kiek nori?
(čia pirmas klausimas, nebuvo jokių laba diena iš jų pusės)
Aš: noriu ko?
JI: kaip tai ko, PINIGŲ
Aš: mane tenkina ir darbo skelbime nurodytas užmokestis, tad sutikčiau dirbti už tokį atlyginimą.
JI: nu tai gerai, kad nori, bet pas mus pasikeitė situacija, dabar atlyginimas toks ir toks
(sumažėjo maždaug 700 litų) o tai ką tu baigus?
Aš: siunčiau jums savo cv ir motyvacinį, kuriame rašiau...bla bla bla...
JI: aaa, tai gerai
(išvada, prieš pokalbį jie net to nesugebėjo perskaityti)
JI: o tai suderinsi savo mokslus su darbu?
(man neskauda, kai mane tujina, tačiau pokalbių metu dar nėkart negirdėjau tokiu tonu tariamo kreipinio TU; tonas, patikėkit, ypatingas)
Aš: na, kaip ir rašiau motyvaciniame laiške...bla bla bla
(ten rašiau, jog sugebėsiu ir paaiškinau, kaip)
Moters klausimai išseko ir ji pradėjo tylėti, tai toliau buvo taip:
Aš: nors tyla ir gera byla, bet gal tuomet aš galėčiau šio bei to paklausti?
(aš jau sunkiai tramdžiau juoką, nes tokiam pokalby dar neteko sudalyvaut)
Vyras: DAVAI!
(stulbinantis mandagumas toliau sekė keli mano klausimai)
Aš: jūsų tinklalapyje internete skaičiau, jog skiriate daug dėmesio savo darbuotojams, o man svarbi galimybė mokytis ir tobulėti, tad kuo tai pasireiškia? Organizuojat mokymus, kvalifikacijos kėlimo kursus?
JI: NE! Mes į autoįrenginius investuojam!
(skaityt aš moku labai neblogai, o "investicijomis į žmogiškąjį kapitalą" tikrai nelaikyčiau investicijų į autoįrenginius. Po tokio tono ir itin atviro prisipažinimo mane beveik ištiko juoko priepuolis, bent jau galėjo kažkaip diplomatiškai išsisukti, man jau neberūpėjo padaryti gero įspūdžio ir galvojau, reik dar klausimą užduot)
Aš: tai čia tik šiaip lozungas? ir kitose srityse propaguojate panašų požiūrį?
JI:... (neatsimenu tikslaus atsakymo, bet susinervino)
Pasakė, kad viskas, atsistojo ir nepasakę net "viso gero" tiesiog išėjo. Aš irgi atsistojau ir paklausiau sekretorės, ar pas juos neįprasti tokie malonybiniai kasdieniai mandagumo žodeliai, kuriais pasisveikinama ir atsisveikinama.
Pokalbis tuo ir baigėsi. Savaime suprantama, darbo ten negavau.
Beje, įmonė ne šiaip kokia šaraškino kontora, o tarptautinė, savo srityje užima nemažą dalį rinkos.
Ką dar norėčiau pasakyti, kad diplomatija svarbu, reikia save pateikti, tačiau negalima leisti, kad užliptų ant galvos. T.y., turėti savigarbos. Tokiems veikėjams į vieną vietą nė už ką nelįsčiau. Aš to pokalbio dar ilgai nepamiršiu. Ir tikiuosi, jie taip pat Vargšė ta apskaitininkė, kuri ten dirba dabar.
Tai štai, į pokalbį atėjo moteris, kaip supratau kita apskaitininkė, su kuria tektų kartu dirbti ir kažkoks neaiškus vyras, kuris pokalbio metu sėdėjo nuleidęs galvą ir į mane nepakėlė net akių. Jie nepasisveikino su manimi, tiesiog atsisėdo ir moteris iškart uždavė klausimą. Čia gal įdomumo dėlei pateiksiu iš atminties pokalbio įdomiausius fragmentus
JI: Tai kiek nori?
(čia pirmas klausimas, nebuvo jokių laba diena iš jų pusės)
Aš: noriu ko?
JI: kaip tai ko, PINIGŲ
Aš: mane tenkina ir darbo skelbime nurodytas užmokestis, tad sutikčiau dirbti už tokį atlyginimą.
JI: nu tai gerai, kad nori, bet pas mus pasikeitė situacija, dabar atlyginimas toks ir toks
(sumažėjo maždaug 700 litų)
o tai ką tu baigus?Aš: siunčiau jums savo cv ir motyvacinį, kuriame rašiau...bla bla bla...
JI: aaa, tai gerai
(išvada, prieš pokalbį jie net to nesugebėjo perskaityti)
JI: o tai suderinsi savo mokslus su darbu?
(man neskauda, kai mane tujina, tačiau pokalbių metu dar nėkart negirdėjau tokiu tonu tariamo kreipinio TU; tonas, patikėkit, ypatingas)
Aš: na, kaip ir rašiau motyvaciniame laiške...bla bla bla
(ten rašiau, jog sugebėsiu ir paaiškinau, kaip)
Moters klausimai išseko ir ji pradėjo tylėti, tai toliau buvo taip:
Aš: nors tyla ir gera byla, bet gal tuomet aš galėčiau šio bei to paklausti?
(aš jau sunkiai tramdžiau juoką, nes tokiam pokalby dar neteko sudalyvaut)
Vyras: DAVAI!
(stulbinantis mandagumas
toliau sekė keli mano klausimai)Aš: jūsų tinklalapyje internete skaičiau, jog skiriate daug dėmesio savo darbuotojams, o man svarbi galimybė mokytis ir tobulėti, tad kuo tai pasireiškia? Organizuojat mokymus, kvalifikacijos kėlimo kursus?
JI: NE! Mes į autoįrenginius investuojam!
(skaityt aš moku labai neblogai, o "investicijomis į žmogiškąjį kapitalą" tikrai nelaikyčiau investicijų į autoįrenginius. Po tokio tono ir itin atviro prisipažinimo mane beveik ištiko juoko priepuolis, bent jau galėjo kažkaip diplomatiškai išsisukti, man jau neberūpėjo padaryti gero įspūdžio ir galvojau, reik dar klausimą užduot)
Aš: tai čia tik šiaip lozungas? ir kitose srityse propaguojate panašų požiūrį?
JI:... (neatsimenu tikslaus atsakymo, bet susinervino)
Pasakė, kad viskas, atsistojo ir nepasakę net "viso gero" tiesiog išėjo. Aš irgi atsistojau ir paklausiau sekretorės, ar pas juos neįprasti tokie malonybiniai kasdieniai mandagumo žodeliai, kuriais pasisveikinama ir atsisveikinama.
Pokalbis tuo ir baigėsi. Savaime suprantama, darbo ten negavau.
Beje, įmonė ne šiaip kokia šaraškino kontora, o tarptautinė, savo srityje užima nemažą dalį rinkos.
Ką dar norėčiau pasakyti, kad diplomatija svarbu, reikia save pateikti, tačiau negalima leisti, kad užliptų ant galvos. T.y., turėti savigarbos. Tokiems veikėjams į vieną vietą nė už ką nelįsčiau. Aš to pokalbio dar ilgai nepamiršiu. Ir tikiuosi, jie taip pat
Vargšė ta apskaitininkė, kuri ten dirba dabar.Scena labai tiktu kokiam humoro serialui arba juodos komedijos filme
QUOTE(Rimvyda @ 2008 10 26, 10:42)
Tai jau tikrai, bet originalas šiaip buvo geresnis
Na, kaip sekasi darbo paieskos krizes metu? Ar labai pasikeite darbdaviu keliami reikalavimai? 
Aš esu išsiuntinėjusi krūvas CV, nes dėl krizės mano buvusioj darbovietėj sumažėjo darbo vietų, atsisveikint teko ir man.. Per 2 mėnesius sulaukiau vos vieno skambučio, pirmąjame pokalbyje užtrukau gal 15 min., sužinojau daugiau apie potencialią darbovietę, gavau porą klausimų be jokių suktybių ir namų darbą. Atlikusi ir nusiuntusi namų darbą sulaukiau skambučio, jog kviečia mane į finalinį pokalbį, kuriame dalyvauja jau tik 3 kandidatai.
Buvau jau ir jame. Šiaip labai nepatiko, nes gavau daug klausimų, nesusijusių su darbo sritimi. Kalbėjom, jog nesu dirbusi su pardavimais, neturiu tame jokios patirties, ir vis tiek klausinėjo pateikdami vos ne konkrečias situacijas, ką tokioj vietoj darytum, ką tada sakytum, ko imtumeis. Sakiau visiškai atvirai, jog man net sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bandžiau tiesiog sumąstyti ekspromtu, susidėlioti vaizdą mintyse, kas ten ir kaip galėtų būti, bet tai užėmė nemažai laiko, buvo nelabai malonių pauzių tokių mano "susikaupimų" metu, ne į vieną klausimą teko atsakyti "nežnai", todėl manau, kad iki sausio vidurio sulauksiu skambučio, kuriuo man praneš, jog buvo pasirinktas kitas kandidatas
Buvau jau ir jame. Šiaip labai nepatiko, nes gavau daug klausimų, nesusijusių su darbo sritimi. Kalbėjom, jog nesu dirbusi su pardavimais, neturiu tame jokios patirties, ir vis tiek klausinėjo pateikdami vos ne konkrečias situacijas, ką tokioj vietoj darytum, ką tada sakytum, ko imtumeis. Sakiau visiškai atvirai, jog man net sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bandžiau tiesiog sumąstyti ekspromtu, susidėlioti vaizdą mintyse, kas ten ir kaip galėtų būti, bet tai užėmė nemažai laiko, buvo nelabai malonių pauzių tokių mano "susikaupimų" metu, ne į vieną klausimą teko atsakyti "nežnai", todėl manau, kad iki sausio vidurio sulauksiu skambučio, kuriuo man praneš, jog buvo pasirinktas kitas kandidatas
Rutuliukem , pokalbis nerealus, jau pas tokius ko gero ir dirbti neverta....
QUOTE(ashtri @ 2009 01 03, 19:49)
Aš esu išsiuntinėjusi krūvas CV, nes dėl krizės mano buvusioj darbovietėj sumažėjo darbo vietų, atsisveikint teko ir man.. Per 2 mėnesius sulaukiau vos vieno skambučio, pirmąjame pokalbyje užtrukau gal 15 min., sužinojau daugiau apie potencialią darbovietę, gavau porą klausimų be jokių suktybių ir namų darbą. Atlikusi ir nusiuntusi namų darbą sulaukiau skambučio, jog kviečia mane į finalinį pokalbį, kuriame dalyvauja jau tik 3 kandidatai.
Buvau jau ir jame. Šiaip labai nepatiko, nes gavau daug klausimų, nesusijusių su darbo sritimi. Kalbėjom, jog nesu dirbusi su pardavimais, neturiu tame jokios patirties, ir vis tiek klausinėjo pateikdami vos ne konkrečias situacijas, ką tokioj vietoj darytum, ką tada sakytum, ko imtumeis. Sakiau visiškai atvirai, jog man net sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bandžiau tiesiog sumąstyti ekspromtu, susidėlioti vaizdą mintyse, kas ten ir kaip galėtų būti, bet tai užėmė nemažai laiko, buvo nelabai malonių pauzių tokių mano "susikaupimų" metu, ne į vieną klausimą teko atsakyti "nežnai", todėl manau, kad iki sausio vidurio sulauksiu skambučio, kuriuo man praneš, jog buvo pasirinktas kitas kandidatas
Buvau jau ir jame. Šiaip labai nepatiko, nes gavau daug klausimų, nesusijusių su darbo sritimi. Kalbėjom, jog nesu dirbusi su pardavimais, neturiu tame jokios patirties, ir vis tiek klausinėjo pateikdami vos ne konkrečias situacijas, ką tokioj vietoj darytum, ką tada sakytum, ko imtumeis. Sakiau visiškai atvirai, jog man net sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bandžiau tiesiog sumąstyti ekspromtu, susidėlioti vaizdą mintyse, kas ten ir kaip galėtų būti, bet tai užėmė nemažai laiko, buvo nelabai malonių pauzių tokių mano "susikaupimų" metu, ne į vieną klausimą teko atsakyti "nežnai", todėl manau, kad iki sausio vidurio sulauksiu skambučio, kuriuo man praneš, jog buvo pasirinktas kitas kandidatas
na panasi sitacija ir pas mane, cv siunciu nemazai, bet nieks neskambina
o tu buvai pas tiesiogini darbdavi sitam pokalbyje, ar ejei per personalo atrankos agentura, nes kazka panasaus ir as buvau patyrusi, dave visokias kvailas sitaucijas analizuoti, bet tai buvo atrankos tarnyba, tiesioginis darbdavys tokiu nesamoniu manes naklausinejo
QUOTE(nurija @ 2009 01 05, 17:27)
na panasi sitacija ir pas mane, cv siunciu nemazai, bet nieks neskambina
o tu buvai pas tiesiogini darbdavi sitam pokalbyje, ar ejei per personalo atrankos agentura, nes kazka panasaus ir as buvau patyrusi, dave visokias kvailas sitaucijas analizuoti, bet tai buvo atrankos tarnyba, tiesioginis darbdavys tokiu nesamoniu manes naklausinejo
o tu buvai pas tiesiogini darbdavi sitam pokalbyje, ar ejei per personalo atrankos agentura, nes kazka panasaus ir as buvau patyrusi, dave visokias kvailas sitaucijas analizuoti, bet tai buvo atrankos tarnyba, tiesioginis darbdavys tokiu nesamoniu manes naklausinejo
Čia pas tiesioginius vadovus jau buvau - ir žinoma, neigiamas atsakymas
o Cv jau nebėra kur siųsti - skelbimai nuolat kartojasi, siunčiu jau bet kur, kur tik daugiau mažiau atitinku reikalavimus, ne vien tik į savo poziciją, kurioje dirbau ir kurią dievinu... Personalo atrankos įmonėje dar nesu buvusi, bet jau prisiklausiau iš ne vieno žmogaus, kaip ten viskas vyksta.
Vienam draugui atsiuntė tokį patį maždaug 400 klausimų testą atlikti, kurį dariau pati pas psichologą kai gydžiausi nuo depresijos
Asmenybę nustatinėjo. O mergaitė, kuri jo klausinėjo, buvo jaunutė, akivaizdžiai studijų metu įgytas žinias bandanti pritaikyti praktikoje pirmuosius kartus. Pati esu tai studijavusi, todėl juokas ėmė, kai atpasakojo pokalbio detales - man labiau patinka bendrauti su žinančiais ko tiksliai nori žmonėmis
QUOTE(ashtri @ 2009 01 05, 23:34)
Čia pas tiesioginius vadovus jau buvau - ir žinoma, neigiamas atsakymas o Cv jau nebėra kur siųsti - skelbimai nuolat kartojasi, siunčiu jau bet kur, kur tik daugiau mažiau atitinku reikalavimus, ne vien tik į savo poziciją, kurioje dirbau ir kurią dievinu...
Personalo atrankos įmonėje dar nesu buvusi, bet jau prisiklausiau iš ne vieno žmogaus, kaip ten viskas vyksta.
Vienam draugui atsiuntė tokį patį maždaug 400 klausimų testą atlikti, kurį dariau pati pas psichologą kai gydžiausi nuo depresijos Asmenybę nustatinėjo. O mergaitė, kuri jo klausinėjo, buvo jaunutė, akivaizdžiai studijų metu įgytas žinias bandanti pritaikyti praktikoje pirmuosius kartus. Pati esu tai studijavusi, todėl juokas ėmė, kai atpasakojo pokalbio detales - man labiau patinka bendrauti su žinančiais ko tiksliai nori žmonėmis
o Cv jau nebėra kur siųsti - skelbimai nuolat kartojasi, siunčiu jau bet kur, kur tik daugiau mažiau atitinku reikalavimus, ne vien tik į savo poziciją, kurioje dirbau ir kurią dievinu... Personalo atrankos įmonėje dar nesu buvusi, bet jau prisiklausiau iš ne vieno žmogaus, kaip ten viskas vyksta.
Vienam draugui atsiuntė tokį patį maždaug 400 klausimų testą atlikti, kurį dariau pati pas psichologą kai gydžiausi nuo depresijos
Asmenybę nustatinėjo. O mergaitė, kuri jo klausinėjo, buvo jaunutė, akivaizdžiai studijų metu įgytas žinias bandanti pritaikyti praktikoje pirmuosius kartus. Pati esu tai studijavusi, todėl juokas ėmė, kai atpasakojo pokalbio detales - man labiau patinka bendrauti su žinančiais ko tiksliai nori žmonėmisoi su tom atrankos agenturom visko būna
aš ir esu pas jaunutę papuolusi kažkada, kuri nieko neišmanydama apie mano profesiją sprendė apie mano tinkamumą tam darbui iš profesinės pusės
