Kam reikalingi vaikai?

Man kaip tik atrodo, kad žmonės ne atsakingiau į vaikų gimimą žiūri, bet save realizuoja, meilės, pasitenkinimo siekia kitose sferose - tokiose kaip darbas, savo poreikių tenkinimas, priklausomybės... Iš dalies daugėja nepasitikėjimo savo jėgomis auklėjant vaikus, bijoma prarasti laiko skirto kitai veiklai... Nes kaip jau Medinis minėjo - yra tiesioginė priklausomybė nuo turto ir vaikų skaičiaus... Tačiau tai neturi įtakos pasitenkinimo, laimės pojūčiui, nes yra šeimų, kurios turi 5-6 vaikus, gyvena vidutiniškai ar netgi ganėtinai prastai, bet yra laimingi. Manau, kad klaidingas požiūris, kad jei gyvensiu nepakankamai turtingai, turėsiu mažiau laiko tai vaikai gyvens nepritekliuje ir bus nelaimingi... Iš tiesų vaikai prisitaiko prie tėvų gyvenimo sąlygų, buities ir jei tik tėvai jaučiasi laimingais, ir ta laime dalinasi su savo vaikais, ir vaikai būna laimingi...
Tęsiant temą apie meilę, manau, kad čia ir yra bėda, kad kuo toliau tuo vis mažiau yra poreikio mylėti vaikus ir jausti vaikų meilę, nes teigiamų emocijų gaunama iš materialinio komforto, užimtumo, priklausomybių... O didelis vaikų kiekis asocialiose šeimose dažniausiai daugėja neplanuotai ar savanaudiškai planuojant - tai yra dėl asociolumo nevartojant kontracepsijos ar iš materialinio išskaičiavimo (valstybės pašalpos, vaikai uždirbs pinigų, padės buityje...)
Na man, kaip ir minėjau, vaikai reikalingi, kad galėčiau juos mylėti ir jausčiausi jų mylimas... Man patinka stebėti, kaip formuojasi asmenybė ir prisidėti prie jos formavimosi... O jų kiekis? Na visuomet planavome 3 vaikelius, bet pažiūrėsim, kaip ten bus... Gyvenimas parodys...

Labai sveikintinas požiūris, bet sutikite, vieniem pakanka vieno vaikelio, kitiems ir 3-jų negana ir niekas iš šalies neturėtų spręsti kiek kam tų vaikų turėti. Tai individualu ir kokia prasmė ieškoti priežasčių kodėl vienas jų neturi, o kitas gimdo kas metus. Argi taip svarbu kiekybė?

Vieni gimdo tiek kiek Dievas duoda, kiti planuoja.

Na jei yra pusiausvyra, tuomet nesvarbu, bet jei prieaugis neigiamas, tai manau, kad jau nelabai gerai... Sutinku, niekas negali nurodinėti kiek vaikų turite turėti jūs ar aš, nes tai individualus, šeimos sprendimas, tačiau noriu pasakyti, kad tie sprendimai vis dažniau ne vaikų kiekio naudai - daugiau dėmesio skiriama materialiniam konfortui ir tai darosi ne individo problema, bet visuomenės... Mes gyvename visuomeninį gyvenimo būdą - vieni kepa, kiti gydo, treti skaičiuoja... šiuos darbus galima reguliuoti pagal darbo vietų poreikį darbo sąlygų, atlyginimų ir kitų priemonių pagalba (tiesa, tai Lietuvoje darosi sunku dėl darbingo amžiaus gyventojų stygiaus - emigracija, mažėjantis gimstamumas...), tačiau gimdyti vaikus, tai ne darbinė veikla ir nors ir kaip valstybė bandytų gimstamumą reguliuoti pašalpomis, lengvatomis ir t.t., nemanau, kad tai padės, nes vis mažiau pasitenkinimo gaunama auginant vaikus, arba auginama 1-2 vaikai ir to pilnai užtenka. Tuomet susidaro ydingas ratas: kad daugiau gimdytų, didinamos pašalpos, lengvatos - kad taikyti lengvatas, pašalpas, reikia daugiau pinigų biudžete - kad būtų pinigų, reikia daugiau mokesčių - kuo daugiau mokesčių, tuo mažiau žmonės uždirba - kuo mažiau uždirba, tuo daugiau dirba - kuo daugiau dirba, tuo mažiau ryžtasi gimdyti... Dalinai darbuotojų kiekio mažėjimas spręs problemas užmokesčio požiūriu, nes kai reikalinga paslauga, bet nėra kam jos vykdyti, bus didinami atlyginimai, kad bent išsaugoti tuos kur liko (pvz. gydytojai), tačiau nukentės darbo kokybė: nes arba bandydami įvykdyti kelių asmenų darbą ir uždirbti kuo daugiau, darbuotojai pervarks, arba jei uždirbs pakankamai savo poreikiams, nesiaukos ir dirbs tik vieno savo darbą, tuomet nebus pagal poreikį tenkinama paslauga. Na jau prirašiau marias...

Manau vaikus gimdome tam kad butume kažkam reikalingi, kad mus kažkas besaligiškai mylėtų

Tam labiau tinka šuo.

1. Na nesakykit, nebent pamiršote suskaičiuoti vaikus asocialiose šeimose, globos namuose.
2. Ydingas ratas prasideda nuo ydingo supratimo, kad pašalpas reikia didinti su tikslu didinti gimstamumą, o ne rūpintis ir remti esamas šeimas, beje ir Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės paramos šeimai ir vaikų gynimo principas, o ne gimstamumo didinimas.
3. Darbo rinkos reguliavimas per demografinės pusiausvyros sureguliavimą netenka reikšmės vykstant laisvam darbo jėgos judėjimui ne tik tarp Europos sąjungos valstybių narių.

O, kaip mama pasakysiu tai, kad spręsdama kiek turėti vaikų, galvoju ne tik apie save, bet ir apie vaiką. Ar aš galėsiu auginti jį taip, kad patenkinčiau jo poreikius. Man labai svarbu, beje tai ir pareiga pakvietus vaiką į gyvenimą pasirūpinti juo ir ne bet kaip, o kaip įmanoma geriausiai. Nu nežinau, gal atsiras čia temoje dar bendraminčių, kurie pradės atvirai ir garsiai kalbėti apie patį vaiką, kaip vienetą, asmenybę, galu gale kaip žmogų, o ne statistinių lentelių rodiklį.

Tokiu atveju vaikų turėti negalima. Nes abejoju ar jūs esate turtingiausias pasaulio žmogus (juk kalbate apie materialinį aprūpinimą, dėl meilės kiek suprantu problemų nėra).

Ne vien tik apie materialinį aprūpinimą kalbu. "Pasirūpinti vaiku kaip galima geriausiai" suprantu plačiai.

Konkretizuokite.

nu galima išvedžioti dar nežinia kiek puslapių bet iš esmės noras turėti vaikų yra instinktyvus. išsivysčiusiose turtingose šalyse , dabartiniais ,,plastmasės": amžiais daugelis instinktų yra slopinami arba iškreipiami. Todėl ir mažėja gimstamumas. ko verta vien tik hormoninė kontracepcija, kai dirbtinai nuslopinamas ir vaisingumas ir tuo pačiu hormonų sąlygojimas noras dulkintis (atsiprašau už išsireiškimą). Beje, vaisingumas išsivysčiusiose šalyse irgi pradeda siekti pavojingus rodiklius. o taip vyksta dėl to paties plastmasės amžiaus kai kurių tendencijų - užterštumas, sintetinis maistas ir t.t. dar viena priežastis, kodėl Vakarų šalyse mažėja gimstamumas - vartotojiškos tendencijos lemia, kad norėdamas turėti tai ką priklauso turėtį (namą, automobilį, gerą darbą ir t.t.) reikia ilgai mokintis ir dar nemažai padirbėti. todėl tėvystės instinktų tenkinimas, pasitelkiant šiuolaikišką kontracepciją atidėliojiamas į tolimesnę ateitį. O vėliau jau - nėra su kuo, per vėlu, arba jau ir nebegali.
taigi mano nuomonė, komfortas čia tikrai ne pirmoje vietoje.

QUOTE(salve123 @ 2008 07 01, 11:23)

O, kaip mama pasakysiu tai, kad spręsdama kiek turėti vaikų, galvoju ne tik apie save, bet ir apie vaiką. Ar aš galėsiu auginti jį taip, kad patenkinčiau jo poreikius. Man labai svarbu, beje tai ir pareiga pakvietus vaiką į gyvenimą pasirūpinti juo ir ne bet kaip, o kaip įmanoma geriausiai. Nu nežinau, gal atsiras čia temoje dar bendraminčių, kurie pradės atvirai ir garsiai kalbėti apie patį vaiką, kaip vienetą, asmenybę, galu gale kaip žmogų, o ne statistinių lentelių rodiklį.

<{POST_SNAPBACK}>

tik betenkindama poreikius, nereikia persistenkti, kad nenutiktu kaip cia
http://www.supermama...howtopic=328729