Socialinių pedagogių namučiai

Nezinojau

Davai įmesk čia Tingiu eiti ieskot



Aš diagnozuotais vadinu tik BMV vairuotojus

VAIKAI ANT BEDUGNĖS KRAŠTO-TAI MŪSŲ VAIKAI

Auginkime vaikus kaip gėles. Juk tada, kai iš žemės išdygsta mažas daigelis, mes jo neskubiname ir juo labiau netempiame už lapelių, kad greičiau užaugtų. Į saulę jis stiebsis pats, be mūsų , nes tokia jo prigimtis. Mes tik jį saugome.
Vaikas auga priklausomas nuo šeimos, nuo aplinkos. Kai ikimokyklinukas tampa mokiniu, jis tarytum pasidaro „bendras“- mokyklos ir tėvų.Kodėl taip dažnai tėvai noriai numeta savo vaiką mokyklai ne tik ugdyti, tačiau ir auklėti, mokyti elementarių dalykų, kuriuos turėtų įdiegti šeima? Vaiko teisių apsaugos darbuotojo žodžiais tariant:“... suaugusieji turi išmokti išklausyti ir suprasti vaiko problemas, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti vaikiškos ir nereikšmingos“. Esminės vertybės bei įsitikinimai susiformuoja dar vaikystėje. Laikui bėgant, tos doktrinos kinta ir įgyja kitokią vertę. Vaikai nuolat iš suaugusiųjų girdi: tu nevykėlis, tinginys, kvailys, aš neturiu laiko, atstok, matai, kad uždirbu pinigus. Įsiklausykime, juk tai vaikai girdi nuolat. Šios frazės įsirašo į pasąmonę tvirčiau nei bet kas kitas. Vaikas padaro begalo skaudų atradimą- kad meilę reikia nusipelnyti, už ją kažką reikia padaryti tokio, kad mama ar tėtis, auklėtoja ar mokytoja atrastų laiko ir noro pasikalbėti, pabūti kartu. Kad vaikas taptų svarbus ir reikalingas. Norėdami atkreipti dėmesį į save, vaikai pradeda neprognozuojamai elgtis:pradeda konfliktuoti su tėvais, mokytojais. Tėvai nebeatranda ką daryti su savo vaiku-visos problemos tarytum permetamos mokyklai. Vaikų priešiškumas- tai suaugusiųjų abejingumo ir atmetimo padarinys. Juk pasigilinkime: visi priešiški vaikai- tai viduje apleisti, vieniši vaikai. Vienų jų tėvai išvykę laimės ieškoti į užsienį, kitų- nedarnių šeimų ar begalo daug dirbančių tėvų atžalos. Vaikai tampa nepasitikintys savimi, užsidaro savyje, nes nežino, kaip elgtis iš tiesų.Visi tik skuba garsiai pasakyti,koks jis negeras.Pradėjus kalbėti apie jausmus, iškyla daugybė klausimų, į kuriuos nelabai kas teskuba atsakyti. Išklausome, suprantame, o klausimai vaikui kyla nuolat. Šis procesas nenutrūkstantis. Nuolat reikia atsakyti į klausimus, nuolat reikia girdėti vaiką, nuolat reikia norėti pabūti su juo. Tik tuomet mes galime kalbėti apie tai, kas mums pavyko,ar nepavyko ugdant jaunuolius. Dažnai mokykloje susiduriame su situacija šeimoje, kad nėra to supratimo, dvasingumo. Vaikai dažnai kopijuoja tėvų elgesį. Juk neveltui sakoma, jog obuolys nuo obels netoli terieda.Gal kartais vaikai ir norėtų pasieglti visiškai kitaip, tačiau aplinkybės paredaguoja jų poegius. Stebėtina, tačiau vaikai privalo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. O juk taip dažnai to nepavyksta padaryti net ir suaugusiems.
Ne visi tinkamai supranta ir sąvoką dvasingumas. Vieniems tai tikėjimas Dievu, kitiems-siekis šeimoje būti gerais tėvais, tretiems-tai madingas žodis. S.Ožegovo žodyne dvasingumas apibūdinamas kaip sielos savybė, kuri dvasinius, moralinius ir intelektualinius interesus vertina labiau už materialinius. Paradoksalu: apsidairykime aplink,kiek gi tokių bedvasių pavyzdžių mato vaikai?
Dažnai vaikai „perkami“ už pažymį, už darbą, tačiau tai laikina, nes kai vaikas pradeda materializuoti elementarius dalykus, kai jam reikia daiktų pasipuikavimui, jis praranda paprastą bendravimo malonumą, ryšį su žmogumi. Ir efektą bendraudami prie arbatos puodelio, aptardami vaiko problemas pasieksime gerokai didesnį, jei nepirksime savo sūnaus ar dukters nuomonės už naują mobilų, ar išneštas už litą šiukšles. Paklauskime, kiek gi šeimų turi tradiciją susėsti prie bendro pusryčių stalo, ar vakare prie arbatos puodelio? Kiek gi tų bendrų išvykų ,atostogų, turiningų žaidimų? Tėvai stato namus, iki išnaktų dirba,kad sumokėtų už paimtas paskolas, išvykę į užsienį ieško laimės ir turtų, palikę savo vaikus senelių ar tetų globai. Daug galime rasti priežaščių ir pasiteisinimų,kodėl mūsų vaikai siūbuoja ant bedugnės krašto, kodėl tiek daug smurto ir patyčių. Daugėja vaikų, kurių sielos kupinos tuštumos. Ne visi tėvai tai nori suprasti ir vis dar mes, mokytojai , girdime atsakymą: aš dirbu, jis aprengtas, sotus. O koks tas vaikas iš tiesų? Kodėl kyla konfliktai su bendraamžiais, su mokytojais? Tėvai nebeieško atsakymų iš šituos klausimus. Jie net nenori tikėti, kad jų vaikas gali suduoti kitam, kad mokytoja ,kuri kviečiasi į mokyklą įspėti yra ne „užsisėdusi „ ant jų vaiko, tačiau susirūpinusi juo.
Pasak Darvino, žmogus yra paskutinė gamtos vystymosi grandis. Paprašykime paauglių pasižiūrėti į veidrodį ir atrasti savyje kažką gero. Tik tada galime analizuoti jų pasipriešinimą ir jiems padėti. Jie ir patys tada gali padėti sau. Jei įžvelgsime teigiamas savybes, jas priminsime, jaunuolis greitai pajus,kad kažkam jis dar rūpi. Maištą galima įveikti. Reikia norėti jį įveikti.Tėvai turi auklėti vaiką, kad jis mylėtų save ir kitą, šalia esantį.Mokytojai padeda įžvelgti vaiko savybes, ugdyti gebėjimus, ugdyti mokomajame turinyje, papildomo ugdymo užsiėmimuose. Jei norime, kad vaikas būtų laimingas, privalome atrasti jam laiko..suimti už rankų, paliesti tą sielos stygą, kad vaikas nebenorėtų atsidurti ant bedugnės krašto..
Šiandien Tau sunku..Tyla...
Ir niekas neatskuba į pagalbą.
Nors nepalyginamai sunkiau nei tuomet-vaikystėje.
Šiandien Tau sunku...Tyla.
Argi? Įsiklausyk ir būtinai išgirsi:
Aš galiu Tau padėti
(J.Laucius)

Vaje kokius straipsnius rašo saulutukė
Persikopijuosiu. O dar turi savo rašytų? Dėk paskaityti

Sveikos, baigiu nusivaryt su seminarais. Atsiuntė naujienlaiškį, ten įmesta nuoroda su policijos prevenciniais filmukais. Jų pati nežiūrėjau, todėl pakomentuot negaliu Įmetu, gal kam pravers: http://www.youtube.c...ostinespolicija

dekui,daug ju yra, visu ir nesurinkciau sukopijuot. va viena dar imetu, pries men kazkur"Svietimo naujienos" publikavo:

Problemiško elgesio vaikai mokykloje:rykštė ar nesusikalbėjimas?

Rizikos grupės, sunkiai auklėjami, asocialaus deviantinio ar delikventinio elgesio, nusižengę ar nusikaltę vaikai nėra tik terminas, kuriuo žongliruoja teoretikai gindamiesi disertacijas.Tiesa,mes ,praktikai, šiuos terminus labai dažnai jungiame į vieną-problemiško elgesio vaikai.Jame „telpa“ apibūdinimas tų mokinių, kurių elgesys neatitinka visuomenėje priimtų normų, tai vaikai, kurie linkę pažeisti priimtas moralės ar elgesio normas, laužyti tradicijas ir papročius.Iš kur šie jaunuoliai tokie? Jie juk nėra atvykėliai iš kitos planetos.Tai mūsų visuomenės ir auklėjimo veidrodis.
Prieš porą dešimtmečių, kai viena pagrindinių tėvams patariančių knygų, buvo daktaro Spoko rekomendacijos ,kaip auklėti vaiką, skaitantiems tėvams visas siūlomas modelis buvo aiškus ir suprantamas. Šiandien užėjus į knygyną lentynos lūžta nuo pedagoginės literatūros tėvams pasiūlos. Akivaizdu, kad ir labai besidomintiems vaiko ugdymu tėvams begalo sunku atsirinkti, kas yra tinkama, kas pritaikoma, kas naudinga jų vaikui. Todėl ir mokykloje susiduriame su labai chaotiškais, mišriais auklėjimo modeliais, kurių paletė labai plati:nuo visiško despotizmo iki visiškos demokratijos, leidimo vaikui pažinti pasaulį beveik jį pradedant griauti. Pokalbiuose su tėvais pastebiu,kad daugelis kompensuoja savo vaikystėje demokratijos stoką, stengias glėbį to, ko patys neturėjo leisti savo vaikams. Štai taip ir mokykla patiria tėvų abejingumą į vaikų patyčias, smurtą, nepagarbą vyresniems.
Deja, dirbdama su vaikais mokykloje, konsultuodama vaikus ir tėvus, tikrai negaliu pasakyti,kad problemiško elgesio vaikai-tai tik asocialių, juodąjį gyvenimo dugną pasiekusių šeimų vaikai. Tenka susidurti ir su inteligentiškų šeimų atžalomis, kurie kelia dideles problemas mokytojams pamokose arba visiškai į pamokas neina, kuriuos nuolat svarstome prevencinės grupės posėdžiuose.
Labai skaudžiai mokykloje pajutome emigracijos rykštę.Mokymosi rezultatuose, lankomumo ir elgesio pokyčiuose galėjome spėti: vienas ar net abu tėvai išvyko ieškoti laimės į užsienį.Ši problema savo aktualumo nepraranda ir šiandien. Seneliams, tetoms, kaimynės prižiūrėti palikti vaikai ieško savo vietos po saule reikalaudami dėmesio , šilumos iš aplinkos, ir jos nerasdami pradeda savo neigiamu elgesiu prašyti pagalbos. Tokius vaikus greitai pavilioja neigiama bendraamžių įtaka, tampa įdomios narkotinės medžiagos, alkoholis. O drauge su jais ir smurtas, patyčios iš bendraamžių, vagystės ar kitoks nusikalstamas elgesys. Ir nei klasės vadovui, nei socialiniam pedagogui kreiptis nėra į ką.Dažnai ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba skėsčioja rankomis, sakydami,kad tokių mastu dėl globos skyrimo ar talpinimo į globos įstaigas tiesiog neaprėpia. Taigi, mokyklai lieka tik atėjusi močiutė ar senelis, kurie drebančiomis rankomis laikydami vaistų maišelį, ateina pasakyti,kad su anūku ar anūke neranda bendros kalbos, kad iš namų dingsta pensija ir pan.
Iš konsultacinės patirties galiu pasakyti, jog be emigracijos įgijome ir dar vieną vaikų pedagoginio apleidimo būdą.Jaunos šeimos masiškai prieš penketą šešetą metų dosniai bankams dalijant paskolas susigundė nuosavais būstais. Be abejo, galvodami ir apie vaiko gerovę. Paimtos paskolos, auganti infliacija privertė tėvus dirbti. Ir daugelį dirbti ne tas tradicines aštuonias valandas, tačiau per kelis darbus, su naktinėmis pamainomis, nuo ryto iki vakaro , nematant savo vaikų, nepastebint augančio jaunuolio problemų,tolstant nuo jo. Dažnas tokių šeimų vaikas išeina supratimo ieškoti į gatvę, pas draugus, labai dažnai netinkamus draugus.
Problemiško elgesio vaikas- tai apleisti vaikai. Bent tokią išvadą, kuomet nėra medicininių priežaščių daro mokyklų socialiniai pedagogai. Tai vaikai, kurių pasaulyje yra spragų, tuštumos. Ir baisiausia tai, kad tokių vaikų skaičius nestabdomai auga. Tėvai į susirinkimus ateina nenoriai, jie neranda tam laiko. O vis dėlto reikėtų;juk vaikas mokykloje praleidžia apie aštuonias valandas, ir jį supantys pedagogai tikrai labai dažnai turi ką pasakyti, pastebi tam tikrus pokyčius, užuomazgas neigiamo elgesio, netinkamų draugysčių.
Mokykla yra socialinis partneris teikiantis ugdymo paslaugas. Tėvai dažnai labai atidžiai renkasi mokyklą savo atžalai, tačiau į ją pridavę vaiką, mano,kad visa kita yra tik mokyklos darbas. Kad čia jau jų vaidmuo yra baigtas. Tiek klasių auklėtojai, tiek socialiniai pedagogai kviečia visus tėvus bendradarbiavimui su mokykla, kad padėti vaikui, kad sudaryti jam sąlygas mokytis, tobulėti, įgyti socialinių įgūdžių, išmokti komunikacijos meno. Bet tam mums reikia, kad tėvai ateitų ne paremti mokyklą su voku, o ateitų padėti ugdyti vaiką,dalyvautų tame procese ne kaip kritikai, o kaip kolegos, ir stebėti ,kaip jų vaikui sekasi. Jei šitą pasiektume, tikrai sumažintume tuos kritiškus vaikų suicido skaičius, sumažėtų nepilnamečių alkoholio ir narkomanijos problema.
Mokytojai labai dažnai tiki, kad mokinių netinkamas elgesys priklauso nuo jų emocinių problemų. Atkreipkime dėmesį, jog mokytojo įsitikinimų sistema lemia tai , kaip jis suvokia mokinį ir kaip su juo bendrauja. Kartais klaidingas mokytojo įsitikinimas gali būti begalo žalingas vaikui. Tėvai turėtų būti tas lakmuso popierėlis tarp šeimos ir mokyklos.
Probleminį elgesį reikia mėginti keisti(jei tam nėra medicininių priežaščių, kuriuo atveju turėtų būti specialisto intervencija), stengtis įtakoti vaiką taip, kad jis būtų suinteresuotas elgtis gerai:
• Vaikams reikalingas bendravimas su tėvais, ryšys, kurį turėdami jie jaustųsi saugiai, pasitikėjimas, kad tas ryšys nenutrūks.
• Šeimoje neigiamas vaiko elgesys turi būti analizuojamas. Vaikas turi jausti atsakomybę už savo elgesį, pasekmes, jei toks elgesys nesikeičia.
• Tėvai neturi bijoti pabūti vaiko aplinkoje (mokykloje, darželyje), dalyvauti kartu šventėse, susipažinti su sūnaus ar dukters draugais.
• Palaikyti nuolatinį kontaktą su mokytojais, lankytis mokykloje susirinkimuose, bendrauti su vaiko klasės tėvais;
Aš pati labai dažnai stebiuosi, kuomet pasikvietus problemiškų tėvų vaikus išgirsti: „ mano vaikas geras, kalta mokykla, mokytojas ir t.t.“. Nors niekada nesikviečiu kaltinimams, visuomet stengiuosi pasiūlyti spręsti problemas drauge. Retas, kuris pasako, kad tų problemų mato.
Auginam jaunus žmones, todėl mūsų pareiga-parodyti jiems gražius santykius, paprastą ir šiltą bendravimą, mokyti juos kalbėtis žodžiais, o ne kumščiais. Jausti ir užjausti. Tik tada, jei tėvai bus visaverčiai mokyklos bendruomenės nariai, mes sugebėsime jauną žmogų nukreipti tinkamais keliais.


Cutrin, aciu uz nuorodike. pravers

Saulutuke, geras straipsnis . Noriu pas tave į praktiką - pasimokyti
Cutrin, ačiū už nuorodą

Mielai prasom

o man galima

Tau tai butina
Papildyta:
o kur kitos mergickos dingo?