QUOTE(Ingulyte @ 2008 09 26, 22:06)
Kiekvienam savaip. Nu man asmeniskai nereikejo, kad mane juokintu, kad vandens padavinetu, kad klausinetu kvailu klausimu, as tiesiog norejau sutelkti demesi i gimdyma. As nesu tokia opi skausmui, kad biski kur nors suskaudus pulciau ieskoti paguodos ar paramos. Kai gimdziau akusere pasakojo, kad didzioji dauguma vyru nera jau tokie nepakeiciami pagalbininkai, o kaip tik labiau trugdo nei padeda. Nieko nesakau, jei vyrai patys nori dalyvaut, bet versti ir ikalbineti
, to tai jau tikrai nereikia.
Maniškis pirmam gimdyme dalyvavo. Ir tiesą sakant, mane erzino tas lindimas, kaktos šluostymas, tupinėjimas aplink. Trukdė susikaupt. Todėl antro atėjimui ruošdamasi iš anksto nuteikinėjau, kad man jo per gimdymą nereikės. Ir nereikėjo. O vyrui tai ar prie žmonos, ar už durų vienodai baisu ir vienodai jaudulys kamuoja. Ir tikrai netiesa, kad tam, kuriam virkštelę nukirpo, šiltesnius jausmus jaučia, tikrai ne
C'est la vie - How does it end? They usually meet someone they think is fantastic, who hardly ever is, and they move on...
. man labai padejo ir tikrai niekam nemaise. galva, nugara masazavo - tai padejo nors kazkiek nuimt mintis nuo skausmo. o apie moralini palaikyma is vis nekalbu. ir aplamai vaiku gimimas - ne kasdieninis ivykis, tokiu tik keletas per gyvenima buna, del to ir norejome, kad abudu butume tuo metu kartu, matytume kaip si pasauli isvysta musu mazieji stebukliukai 
Nu jau, kad pasakotų draugams, kaip aš gimdžiau tikrai nenorėčiau... 
), o antras dimdymas 
