Prieš gimdymą neturėjau jokios išankstinės nuostatos - vyras pradžioje buvo gimdykloje kartu. Tačiau... vienu metu tiesiog pajaučiau, kad noriu būti viena. Patrauklumas/nepatrauklumas, o juolab seksualumas negrojo šiuo atveju jokios rolės (vyras medikas), be to, gimdymui pakrypus komplikacijų linkme, tiesiog apturėjau cezario pjūvį.
Antras vaikas atėjo į pasaulį jau po planinio cezario - vyras tvarkingai buvo už operacinės durų ir jam buvo parodytas ką tik gimęs jo sūnus.
Moterims tiesiog patarčiau klausyti savo nuojautos ir paisyti prigimtinių instinktų. Jei norisi, kad vyras būtų šalia ir jis neprieštarauja - puiku. Jei kuris nors tiesiog nori atsiriboti šio proceso metu, gerbkime tokią jo nuostatą.
Nors tai, dėl ko atsiranda vaikai - gražus dviejų lyčių reikalas, tačiau tuo pačiu tai gamtos ir moters kūno paslaptis ir jos viešinimui ir eskalavimui irgi turi būti ribos.
Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. (Mt 10, 2433)
