Vertėjų susitikimo vieta

Ech, nostalgija... Isiterpsiu ir aš šia tema: motinystė + vertimas namie.
Jei ne motinystė, išvis būčiau į vertimus nelindus. Buvau ką tik baigus studijas, burbului - pusė metų. Pasiuntinėjau CV į vertimų biurus. Po truputį, po truputį ir įsivažiavau. Kai vaikui ėjo antri metukai darbo pradėjau gauti visai normaliais kiekiais. Dirbdavau naktimis. Dieną na niekaip nepavykdavo prisėsti. Vaiką užmigdydavau nakčiai, o pati prie kompo. Pratupėdavau iki kokios 4 - 5 val . ryto. Bet dieną būtinai dar su vaiku pogulio nugriūdavau.
Ką galiu pasakyti? Ir šuo kariamas pripranta. Taip ir aš pripratau prie tokio ritmo.
Bet dabar tvirtai žinau: jeigu kada nors susilauksiu antro vaiko, tai jo tėvelis nuo pirmų dienų iškeliaus tėvystės atostogų.

Sveikos
įsiveržu į jūsų būrį... Kaip tai diskusija jūsų užkabino - darbas namie, kai mažas dar ant rankų. Kaip tik tokioje situacijoje esu. Galiu pasakyti, kad jei ne močiutė - tai būtų veikiau jau hobis, o ne darbas. Vaikas miega lygiai akademinę valandą (čia labai rimtai, kaip laikrodukas), o nemiegant tai galima nebent vaidinti, kad verti, o realiai tai strykčioji nuo kompo prie vaiko. Bet vis tik svajoju į darbą sugrįžti kuo vėliau ir turėti kuo mažiau pamokų, na gal tik tiek, kad leidyklai sumokėti vėluojant (o rupūžėlės vėluoja tvarkingai, stabiliai ir iš širdies) turėčiau už ką duonos kąsni nusipirkt...

Aha, ir mano buvo toks režimas, tik kad mano mažieji pogulio nesigula, nors tu ką. Tai rytais jiems įjungdavau filmuką, o pati šalia ant sofutės snūduriavau puse akies.

Beje, pats bjauriausias dalykas, kuris ištinka mamą vertėją (man taip buvo) - iki darbo pridavimo liko viena naktis, o vaikas suserga, ir slaugai jį visą naktį, greitąją kvieti...

sveikutes nors man vertimai tik papildomas uzsiemimas, bet auginant leliu labai sunku... man geriausia, kai dukruze iskeliauja pas mociute, tuomet galiu susikaupti ir darbuotis net jei mb buna namie, dukruzei visuomet mamos reikia

Klim, dėl tos vienos nakties - čia turbūt su techniniais ir užsakomaisiais vertimais iš biurų taip būna? Grožiniam vertime visad visi garsiai nesakydami suvokia, kad gali būt ir mėnesio vėlavimas, o pas mane ilgiausias buvo 4 mėnesių - norėjau gerai išverst, o ne bile ką priduot... Ir nieko.
Beje. Ketinu rašyti abiejų leidyklų darbdavėm, kad jei kitą kartą duoda knygą redaguot, privalo redaktorius suredaguot 10 puslapių mano teksto, sėda su manim, aš peržiūriu ir šnekam ,kas ne taip... Sutariam, jis redaguoja toliau, ir vis man gabalais siuntinėja, ar nenuredagavo. Kaip manot? Vertėjas, turintis 15 metų nepertraukiamo darbo patirtį, turi teisę į tokią prabangą? Nes leidykla tai tik išloštų, dabar kas vyksta - jau trečią kartą man. Gaunu tekstą, kurį arba privalau suredaguoti už redaktorę - t. y., ji išmetinėja ir kuria tekstą laisva valia, neatsižvelgdama į tai, kas buvo originale, škias, gaištasi laikas, nes realiai tai vyksta ilgiau nei pats vertimas - kai turi sutikrint, kur tave teisingai ištaisė (būna ir taip), o kur nusikalbėjo. Na, arba jei išmesta nedaug, bet esminiai dalykai, o visa kita neteisėtai pertaisyta, bet likę teisingai, tai tiesiog turiu kankintis ir įrodinėt, kad aš ne kupranugaris, ir suvokti, kad mano versto teksto nelikę nė per kur, ir kad kuriem velniam išvis verčiau, gal reikėjo iškart redaktoriui pakišti, jis gi genialiai padarytų. Ir dar vis viena reikia labai atidžiai knisti, kurie esminiai dalykai išmesti, nes jie gi specialiai nepažymėti... Vėl gaištasi laikas durnai.
O su mano idėja laikas susigaišta minimaliai - mes pasėdim prieš veiksmą, redaktoriui pačiam tenka daryti kur kas mažiau darbo - užuot perrašinėjus, tik klaidas ištaisyti, o paskui vėl pasėdim, ir, manau ,vėl trumpiau, nei mano minėtais atvejais... Nebus per daug naglas pasiūlymas? Kaip manot?

Oho, Stripuli, su tokia patirtimi tai nė kiek ne nagla... Ir šiaip labai gerai, jei galima su redaktore pasikalbėti prieš taisymą, o ne po jo. Visiems tik į naudą. Pristatai knygos ypatybes, paaiškini, kodėl taip, o ne anaip, nes būna gi vietų, kur reikia ir negražiai pasakyti ir visai nepupkiškai.

Maniškis dieną miegodavo tik todėl, kad jį maitinau krūtimi. Toks ritualas įprastas buvo: nugriūnam ant sofutes, jis žinda, žinda, kol užmiega. Aš pirmiau nulūždavau Užtat ir maitinau iki 2,5 metų... Iš savanaudiškų paskatų, taip sakant. Nes bijojau rėkdinimosi naktį, kai reikės atjunkyti. Vasarą darbo sumažėjo, be to, rudenį jau ketinau leist į daržą ir ryžausi nutraukimui. Nuo to laiko nustojo dieną miegoti.

Man rodos, motinystei beveik be išimčių palankesnis „etatinis“ darbas. Pagrindinis skirtumas: užsidirbama bent jau tiems 2 metams (dabar 100 % algos iki 1 metų ir 85 % – iki dvejų). Tada gali sau ramiai auginti O laisvai samdoma mama užsidirbti turi augindama vaiką. Dizainerių, maketuotojų, vertėjų, redaktorių profesija gera tuo, kad galima būnant namie padirbėti, prisidurti (pagal sąlygas ir galimybes). Kokiai teisininkei, stomatologei darbą namie jau turbūt sunkiai pavyktų suderinti
Atsiprašau už šioje temoje

sveikos, ka reikia baigti norint but verteja?

-Aišku, kalbėjau apie vertimų biurą. Kas dėl leidyklos - kai verčiau, man buvo griežtai pasakyta grąžinimo data, ir tiek. Jokių vėlavimų. Pavėlavau tik kelias dienas, prieš tai atsiklausiusi redaktorės, ar galima. Pasakiau: "Juk vis tiek savaitgalį neredaguosite? Gal galėčiau paskutinį teksto gabaliuką atsiųsti ne prieš savaitgalį, o po jo?" Leido . Tiesa, verčiau, ne grožinę literatūrą, o knygą apie pasaulio lankytinas vietas.
--Taip ir darėme su redaktore dėl tos knygos. Juk mano pagrindinis darbas - redagavimas, tai galėjau įsivaizduoti save jos kailyje . Išvertusi pirmą skyrių iškart jai nusiunčiau, kad aptartume, kaip ką versti toliau.

Negalėjau sau leisti tokios prabangos. Nujunkiau vienerių metukų - dėl vaiko sveikatos (buvo žemas hemoglobinas, o mažius jokio normalaus maisto nenorėjo, tik mane čiulpė).

Geriausia turėti filologinį išsilavinimą. Yra vertėjų nefilologų - gydytojų, teisininkų, fizikų, chemikų... Jie verčia savo srities tekstus. Tam reikia gerai mokėti 2 kalbas ir turėti gerą kalbos jausmą.

as jau gerus desimti metu verciu dalykinius tekstus, o siais metais pirma karta - menini. darbo pobudis, tempas tikrai labai skiriasi. meninio teksto "nedamusi" paskutine nakti. jei "nesivercia", tai ir negali sturmuot, nes tekstas pasidaro kampuotas, suveltas. jei dalykiniam tekste uztenka perteikti turini ir daugiausiai laiko atima tiksliu terminu parinkimas, meniniam - buna, kad viska supranti, bet kelias valandas delioji vieno sakinio ar pastraipos ar dialogo zodzius, kol isgauni reikalinga stiliu, ritma.
beje, vis dar medituoju korektura. vel didelis skirtumas nuo darbo su dalykiniais tekstais - ten greitai permeti akimis, ar neliko kokiu nesusipratimu, ir viskas. o sitam meniniam tekste po redaktores kai kurios teksto vietos liko "suveltos". nesistebiu, kad uzkliuvo butent tos vietos - as ir pati nesu jomis patenkinta. bet redaktores variantas irgi siaip sau...
neisivaizduoju meninio teksto vertimo gabalais. nors pries versdama saziningai perskaiciau visa romana ir issianalizavau ji, bet jau dirbdama ne karta turejau grizti i pradzia ir taisyti, nes autorius intriga kuria uzuominomis - vis paberia saujele seklu, kurios sudygsta tik po keliu skyriu. gal cia ir mano nepatyrimas - kartais tas uzuominas pastebedavau tik jau gerai "sudygusias" ir reikedavo grizti atgal, lyginti teksta, kad ir "seklos" neprasprustu skaitytojui pro akis.
bet tur but ne kiekvienas autorius taip raso, gal kitas tekstas ir duotusi dalijamas gabalais