Jei noriu ka nors veikti kartu su draugu, tai man kainuoja kalnus pastangu: priversti isvaziuoti i gamta desreliu kepti, vaziuoti aplankyti kokias vietas, iseiti i miesta ar parduotuve kartu, mokintis slidineti, pabegioti-svarbiausia, kad kai gryztam namo, taii dziaugiasi, ir jam visada patinka, sako, kad vel ten grysim ir tt.. BET jei DRAUGAI ji kviecia pabegioti, sportuot, susitikt su jais -visada, nereikia jiems jokiu pastangu. Man pyktis ima, kad as turiu ji prievarta versti, o kai draugai paskambina-tai tekinas.
Kad ir si savaitgali. Siaip taip isvariau is namu 5ni, nuvaziavom i kitus miestus(gyvenam uzsienyje). Po to sestadieni ir sekmadieni prasiau kur eiti - o jis ne, jam mokintis reikia, arba kaip visada "rytoj". Tai supykus isvariau sekmadieni viena i papludimi. Po to skambina pasiilges. O siandien ryte draugas jam paskambino, ir jis jau mieste sustikt su juo..tai kur jo tie visi mokslai, tingejimai dingo????
Draugai jo normalus, bet kad maniskis jiems daugiau demesio skiria nei man.... Na ka man daryt. NEs as jau is dalies ir pavargau(esam 4metai kartu, ir visada tas pats), nebenoriu prievarta versti jo, o man demesio reikia- ar vadinasi musu charakteriai nesuderinami, vienintele iseitis skirtis? Ar cia viskas normaliai, taip vyrai ir elgesi?
