Atsuku gyvenimo ratą atgal ir bandau prisiminti laužiukas situaciją, tik patirtą prieš penkerius metus. Ir girdžiu, kaip ir dabar, šiek tiek pažįstamų (ne draugų) balsus: "Jai raškažis šikną drasko..."
Ne kas kitas, o tik moteris moterį galėtų suprasti, o ne pulti, tegu ir žodžiais. Net jei ir pati neišgyveno pogimdyvinės depresijos...
Pati savęs nesupratau, buvo sunku, bet neišmaniau, nei kas man yra, nei kur galėčiau rasti pagalbos... Verkiau, kai nieks nematė, nes nesuvokiau savęs, atrodė, jog niekam mano gyvenimas neįdomus... Dienų dienas iki gimdymo leidudi gausybės žmonių apsuptyje, aš dabar vėl dienų dienas leidau dviese su kūdikiu. Trūko bendravimo, trūko žmonių, nors motinystė buvo labai laukiama. O, kad tuo metu mano gyvenime būtų buvusi SM... Vargau, kankinausi, grioviau santykius su artimaisiais, kol galų gale svetimi žmonės tiesiai šviesiai pasakė: "Geresnė mama nebūsi, jei dieną naktį sėdėsi tik su vaiku. Nebijok palikti vaiko vyrui, o pati rask neatidėliotinų darbų. Kas, kad tu pasakoji vyrui apie tą, kiek kartų ir ką vaikutis valgė, gėrė, kiek kartų keitei sauskelnes ir t.t. Tegu ir tėtis tuo užsiima. nors trumpai, bet tegu savo vaikutį pažįsta ne iš tavo kalbos, o būdamas pats su vaiku..."
Ir, laužiukas, jei tikrai gali, nepakenks ir psichologo konsultacija. Man tas procesas buvo toooks ilgas ir toooks dvasiškai skausmingas, kad dabar tikrai kreipčiausi pagalbos į specialistus.
Taigi ne smerkti, ne teisti, o suprasti, patarti ir padėti...
"Būti kitų suprastam - ne svarbiausia gyvenime".