QUOTE(Evi @ 2008 05 07, 21:41)
Kaip gerai, kad suradau sia temele... Man atrodo, esu iklimpus i depresija iki ausu, nors vaikui tik 3 savaites. Viskas prasidejo gimdymu, kuris mano didziai nuostabai, buvo labai ilgas ir komplikuotas (mano sese ir mama gimde lengvai, ir as panasiai tikejaus, ir siaip galvojau juk as stipri), vaikeli trauke ir su vaakumu, ir su replem. Liko repliu zymes ant veiduko... Po gimdymo man kazkaip grubokai uzmete vaika ant pilvo kelioms minutems, as jau tada meiles ir euforijos nepajauciau, kaip cia daugelis mamu raso... kazkoks isgastis uzpludo pamacius slidu melsva kamuoliuka.. Pienas man nebego... vyras su siaubu konstatavo "pas tave pieno nera!", ligoninej pasiule buteliuka, ir tai buvo pirma klaida.. Butu kas pagelbejes, parodes, palaikes, gal buciau pienuko turejus.... Neplanuotai, netiketai, vaikas nuo gimimo maitinamas misinukais... bandziau po to namie maitinti pati, bet pienelis nebega, o vaikas nenori net zisti... nuleidau rankas, bet nuo to nepasijauciau geriau.. prie busenos prisidejo ir vyras, kuris vos ne kiekvienos sutiktos moters (koleges, moteru ligoninej) eme klausinet, kaip joms pavyksta maitinti krutim cia pat pasakydamas, kad vat man tai nepavyksta... jausdavaus tokia nepilnaverte...
Ligoninej uzsilaikem del geltos, grizom namo po savaites, vyras is kart isejo i darba (dirba per du darbus ir daznai grizta vidurnakti). As UK viena ir man niekas nepadeda. Meiles vaikui nejauciu.. jis man kaip koks monstras, klykiantis visa laika, kai nemiega ir nevalgo.... Nors maitinu misineliu, jis valgo kas 3 valandas ir ji kamuoja pilvo diegliai.. Keiciu pampersa, tepu aliejuku, masazuoju, perrengiu, nuimu pampersa ir palieku oro voniai - viska lydi rekimas, taip ir norisi ji trenkti i siena. Bandau raminti, panesioti, dainuoju lopsine.. nepadeda.. tada uzrekiu.. issigasta ir nutyla.. po to uzrekia dar garsiau... arba supuoju supuoju, ir pastebiu, kad supuoju vos ne kratydama, arba suspaudusi ji per stipriai is pykcio jam.. Arba nesuos ji laiptais rekianti zemyn (butas per du aukstus), ir kyla negeros mintys "jeigu dabar nusiridenciau laiptais arba ji netycia paleisciau..." .... Dar kyla noras palikti ji vyrui ir begti kur akys nesa, ir niekada nesugrizti... Kad verkiu istisai pati tai jau nebekalbu... Nekenciu vaiko, net nesinori jo vadinti vardu, dar labiau nekenciu saves uz tai, nes mano visos viltys buti gera mama sugriuvo... Iki vaiko gyvenimas ejosi sklandziai, suplanuotas, ir vaikelis buvo planuotas ir laukiamas, o dabar viskas isejo is rikiuotes, atrodo Dievas mane baudzia uz praeities klaidas neramiu vaiku, ir dabar jau nebesitikiu, kad bus lengva, priesingai bijau kad ateitis atsius dar didesnius isbandymus, nes vien jau ko pradzia verta.....
Vyras kai buna namie siek tiek padeda, bet man paciai ji atidirbusi nuo 8 ryto iki 24 vakaro nepatogu prasyti dar ir keltis nakti... bet ir pykstu ant jo kad nesusipranta pats.. Dar kazkokia paranoja issivyste, nepasitikejimas juo - atrodo, kad jis iseina i darba, bendrauja su zmonem, o as po gimdymo pastorejusi, nebeturim apie ka sneket... Kai skambina is darbo, paklausia kaip as, as sakau "gerai", paklausia "kaip vaikas" sakau "verkia kaip visada", ir tuo sneka uzsibaigia.. Toks nykus pokalbis, man nebesinori net kelti ragelio kai jis skambina... O sirdyje man jo taip truksta, skaiciuoju valandas iki kol gris is darbo, pasiilgau fiziskai, noriu artumo, noriu myletis (dar negalima), bet vis tik jam grizus jis uzsiima savo reikalais arba vaikiuku ir atrodo toks tolimas...
Atrodo kad sis kosmaras niekada nesibaigs... O jeigu ir baigsis, tai vaika isauginsiu traumuota, nuo savo rekimu, purtymu, asaru.... DUOK DIEVE MAN STIPRYBES SUSIIMTI. DUOK DIEVE STIPRYBES ISKESTI SI LAIKOTARPI. ATSIUSK MEILE SAVO VAIKUI. Atsiprasau uz padrikas mintis....
Sveika,labai tave uzjauciu
pati nesenai praejau toki kosmara,nors man siek tiek buvo kitaip,vaikutis buvo gan ramus,bet as vistiek jauciausi blogai....
Viskas priejo iki to ,kad kreipiausi i medikus,nes nei vyro geri zodziai,nei draugiu palaikymas nebepadejo,atrodo gyvenimas ir tas taaaip lauktas vaikelis nebeteike jokio dziaugsmo,o tik liudesi ir baime,kurios negalejau niekaip paaiskint.
Aciu Dievui dabar jau viskas lyg ir baigesi,mano dukrytei jau devyni menesiai.
Nezinau kaip tau,bet man nustate pogimdymine depresija ir kiek gydytoja pasakojo,jokiom valios pastangom sito neiveiksi
Stiprybes tau ir tavo seimai
Papildyta:
QUOTE(mamymamy @ 2008 05 09, 10:45)
bet nereiksiu as uzuojautos zodziu. ne to tau reikia. tau reikia spyrio i uzpakali uz tokias mintis.
Patikėkit, spyris nepadės čia. Jūs esate laiminga, nepatyrusi depresijos. Tai iš tikrųjų rimtas dalykas. Mano mama lygiai taip man sakė, kaip ir jūs. Bet savijauta yra apgailėtina tikrai tikrai, čia pagrinde ne nuovargis sukelia tokį reikalą, o sutrikę organizmo hormonai, o nuovargis tik pagilina blogą savijautą.
Aš tikrai buvau tarp artimųjų ir t.t, bet kas man darėsi, tai sunku aprašyti. Bet su vaistukais ačiū dievui viskas praėjo. Ir po to, nors vaikas mano labai neramus buvo dėl pilvuko iki 1,5 metų (dar tada nežinojau, kad mažiukas paveldėjo laktozės netoleravimą iš tėtuko), neišsimiegodavau ir dirbti dar reikėjo, bet ta šlykšti savijauta jau nebesikartojo.
pritariu tau,niekas nesupras kam paciam taip nebuvo ir kaip jau minejau cia nei uzsispyrimu,nei valia nieko nepadarysi.Visgi hormonu pokyciai nugali,dziaukites kas to nepatyret ir kiekviena minute galejot dziaugtis savo vaikeliais.....
nors šiaip verkiu labai dažnai dar 
nu tai kaip nesidziaugti? jei pradeciau gilintis del striju likusiu ant pilvo, slaunu krutines, del likusio svorio nuproteciau turbut. tu dalyku nesureiksminu kai turiu sveikas ir grazias dukreles nuostabu sunu ir vyra. viskam savas laikas. paauginsiu mazutes, isivaikinsim broliuka,sunui bus smagiau. todel turiu megautis mazosiomis dabar, kada galiu. 
