Papasakosiu apie vieną savo gerbėją, kurį užteko pamatyti tik vieną kartą... Pirmiausia jis parašė man laišką (buvo tie laikai, kai mobilūs dar buvo retenybė, internetas taip pat). Neprisimenu iš kur jis gavo mano adresą, žodžiu, atsakiau jam, pasirodė nieko sau. Vėliau susiskambindavom, atrodė lyg ir fainas. Pagaliau po mėnesio jis apreiškė atvažiuojąs. Sutarėme, kad jis iš pradžių ateis pas mane į namus (nuomojausi kambarį). Aš pasikviečiau sesę, kad nužiūrėtų ir, kaip sakant , pasakytų nuomonę iš šalies. Taigi, atvyksta jaunikaitis. toks nieko sau, baltu megztiniu, kuprinėlė ant peties, rankoje roželė... Na, susėdom kavos , jis išsitraukė iš kuprinės vyno butelį, plepam, tą vyną ragaujam. Ir aš įsižiūrėjau į jo kaklą
tiesiog purvinas, ir ausys nešvarios, to balto megztinio apykaklė taip pat ne iš švariųjų
Visas jo fainumas kaip mat išgaravo. Ką daryt??? Sumirksėjus išsikviečiau sesę į virtuvę, sakau gelbėk, reikia tuoj pat juo atsikratyti. Sesuo, atsieit išėjo namo, iš tikrųjų gatvėj iš taksofono paskambino: senelei infarktas, mamai bloga, greit važiuok namo ir t. t. Aš artistė esu neprasta, tuoj ir ašarą išvarvinau, skubiai išgrūdau tą juodasprandį lauk, "nes tuoj atvažiuos mano dėdė manęs paimti"
Net dabar juokas ima prisiminus. Skambinėjo po to jis dar kokią savaitę, bet prie telefono vis kambariokė prieidavo , manęs vis " namie nebūdavo". Paskui liovėsi, susiprato. Gerai, kad toli gyvena (apie 200 km), neteko daugiau susitikti.
Nežiūrėk į praeitį, vis tiek jos nepakeisi. Džiaukis kiekviena diena, iš to ir susideda gyvenimas.
