
Norisi rėkti: vaikai neturi mirti, neturi kankintis... bet kas gali išgirsti šiuos žodžius? Jei kažkur tas dievas yra, tai aš jo nesuprantu... Ar negalėtų padaryti mažiems angelėliams menkutės "paslaugos", pasiimti pas save juos be kančių, be iškentėtų chemoterapijų, operacijų ir nepakeliamo skausmo? Ar negalėtų vaikai iškeliauti užgęsę kaip žvakės? Žinoma, tai tėvų skausmo nesumažintų, bet būtų nors truputį lengviau... Bet dabar atrodo, kad gyvenimas būna nepakeliamai žiaurus ir negailestingas

Paskutiniu metu apniko tokios liūdnos nuotaikos, gal rudeninė deprisija nori užvaldyti. Taip viskas beviltiška, beprasmiška atrodo. Kiek gali sirgti, kankintis, mirti vaikai, kiek gali tęstis tas skausmas? Taip sunku šiame chaose rasti gyvenimo prasmę.
Sapnuoju košmarus, susilaukti vaikelio vis nepavyksta, tokia neviltis užvaldo. Reikia kažkaip krapštytis, nekristi į dugną.
Mums visoms turbūt būna sunkių akimirkų, bet reikia joms nepasiduoti.
Papildyta:
QUOTE(zydrute @ 2008 10 01, 11:37)
laikas vis ejo,bet ne trupucio negerejo,suradom kuniga,pakrikstijom ir vis laukem stebuklo,nes tik jis galejo isgelbet musu angeliuka,toki maza ir labai labai mylima.Artejo treciadienio pavakare,iki siol stipriai plakusi sirdele pradejo stoti,musu angeliukas vis geso ir niekuo nebuvo galima padet,
mes irgi pakrikštijom, tikėjomės stebuklo, bet jis neįvyko

gaila, kad krikštas nepadeda, maldos nepadeda...