Prieš trejus metus rašiau šioje temoje ir taip džiaugsmingai aiškinau, kad mano praeities vaiduoklis, kurį ar tai myliu ar tai ne, yra iš tiesų mano nemylimas ir stopūdovai. Norėčiau žinot, kodėl taip nusprendžiau tada. Gal būtų koks atspirties taškas.
Nes laukia "pasimatymai" su vaiduokliu dusyk savaitėj, ir aš vėl kraustausi iš proto, galvodama, ar nereikėtų sužinoti, ką reikštų užmegzt su juo kitus santykius nei pagarbius, su visokiais ten "jūs" ir panašiai...
Kai pagalvoji - košmaras - 17 metų trunkanti meilė vaiduokliui, kuri buvo palaidota 6-erius metus kažkokiam širdies užkampy, ibo maniau, jog tai nesąžininga vyro atžvilgiu, tik paskui paaiškėjo, kad vyras savo vaiduoklę irgi turi, tai meilė atsilaidojo, ir 12 metų trunkanti meilė nuosavam vyrui, tik iš tų dvylikos kokie treji metai buvo turbūt irgi nemeilės dėl įvairių priežasčių.
Ir nesugalvoju, kas yra dabar - meilė vaiduokliui laimi, nes su vaiduokliu neturėjom buities? Ar ten vistik yra ta tikroji meilė? Nes tam vaiduokliui atleisčiau visokias piktadarybes ir surasčiau pateisinimo žodžius, o savo vyrą ėdu kasdien dėl smulkmenų. Bet juk tai greičiausiai buitis ir su vaiduokliu turbūt susiėsčiau dar greičiau...
Tai tiesiog svarstau, ar verta pamėgint užmegzt fizinius ryšius su vaiduokliu, kokiai savaitei dviem niekam nežinant ir "grįžt" pas savo vyrą išsilaksčius ir nusiėmus rožinius akinius, ar neverta, nes sau to neatleisiu ir pačiu netinkamiausiu momentu išsiduosiu ir sugriausiu savo santuoką...
Absurdeskos kažkokios
Kada tai baigsis ir kaip baigsis, labai norėčiau žinot