Sveikutes
Noriu jusu pagalbos .. Ieskau dovanai knygos ... Jubiliate dievina saldzius meiles romanus .. .. Ka galetumet parekomenduot ..? Galva jau neisnesa, nes as tokiu neskaitau ..Is anksto dekoju
Vernerio Diukos "Jonos tikėjimas" buvo ta knyga,kuri sukrėtė ir vertė gerokai pamąstyti. Rešado Nuri Giuntekino "Čiauškutė" -knyga,kuri lydi mane nuo paauglystės (skaityta bent 30kartų)
Niekas nėra tobulas. Net tyriausias šventeiva giliai širdyje gali būti pabaisa, kupina neišsakytų troškimų. Jų siekti jis gali tik kartą, o gal ir niekada.
Visas pasaulis paprastas it siuvinys. Siūlas ir adata. Ir siuvi, dygsnis po dygsnio. Paskutinį dygsnį užriši. Viskas paprasta. Tereikia nuspręsti, kokios spalvos siūlo reikia ir kokiu dygsniu siūti. O tada dygsnis po dygsnio.
Nesvarbu, kokios nelaimės tave užgriuvo, kaip tau sunku, visada atrask šviesiąją pusę. Nekreipk dėmesio į blogį, įveik už save stipresnes jėgas. Tai yra raktas į laimę, sėkmę ir sveiką protą. Rask priežastį švęsti net ir tamsiausias gyvenimo akimirkas, net ir didžiausioje katastrofoje yra šviesioji pusė. Tik reikia ją atrasti.
Kai atimame iš savęs viltį, kartu atimame ir tikslą. Be tikslo ir be prasmės gyvenimas tampa tamsus. Mūsų viduje užgęsta šviesa ir mes gyvename tik tam, kad mirtume.
Neapykanta ir pyktis-tai tik rėžiai paplūdimyje, kuriuos meilės bangos gali užlyginti.
Sukurti šeimą šiame pasaulyje-tai tikėjimo aktas, pasipriešinimas galimoms nelaimėms, įrodymas, kad meilė yra, kad širdis triumfuoja ir nugali visus sunkumus.
Visų žmonių visos gyvenimo dienos yra įsomintinos. Nesvarbu, kad ir kokia nuobodi ta diena gali atrodyti. Nesvarbu ar tu siuvėja, ar karalienė, batus šveičiantis berniukas ar kino žvaigždė, garsus filosofas ar vaikas su Dauno sindromu. Nes kiekvieną savo gyvenimo dieną tu turi galimybę būti malonus kitiems. Net mažiausias geranoriškumo aktas-paguodos žodžiai, kai jų reikia; atsomintinas gimtadienis; šypseną pagimdęs pagyrimas-nuaidi per laiko tolius bei platybes ir paveikia gyvenimus tų, kurių net nepažįsta tas, kurio kilni dvasia tapo šio gero aido šaltiniu, kadangi gerumas sklinda ir kas kartą auga, kol po tam tikro laiko ir tolimoje vietoje tas paprastas mandagumas tampa nesavanaudiška drąsa. Lygiai taip pat nedidelė niekšybė, neapykantos pasireiškimas, pavydo ir kartėlio sukeltas veiksmas, nesvarbu, kad ir koks smulkus, gali įkvėpti kitus. Jis tampa sėkla, kuri galiausiai išauga į blogio vaisių, nuodijantį žmones, kurių net nesame sutikę ir niekuomet nesusitiksime. Visų žmonių gyvenimai yra labai glaudžiai susipynę. Visų mirusiųjų, gyvųjų, ateities kartų. Vieno likimas yra visų likimas. Žmonijos vilčių išsipildymas priklauso nuo kiekvienos širdies ir kiekvienos poros rankų. Po kiekvienos nesėkmės mes pakylame ir vėl ieškome sėkmės. Pasibaigus vienam etapui, mes pelenuose, tartum iš skausmo ir sielvarto, turime kurti kažką naujo, kažką geresnio. Turime turėti viltį. Kiekvienas iš mūsų esame siūlas, nuo kurio priklauso žmonijos gobeleno stiprumas. Kiekvienoje mūsų gyvenimo valandoje slypi galimybė paveikti pasaulį. Visos didžiosios dienos ir jaudinančios galimybės visuomet susijusios su šia įsimintina diena.
Nušviesk kampelį, kuriame esi, ir nušvis visas pasaulis.
Kad ir kas būtų Dievas-katalikas, baptistas, žydas, musulmonas ar kvantinė mechanika-Jis atlygina už mūsų skausmą, atlygina čia, šiame pasaulyje, ne tik paraleliniuose pasauliuose, ne tik pomirtiniame gyvenime. Mums visada atlyginama už skausmą...jeigu tik tą atlyginimą atpažįstame, kai jį pamatome.
Kiekviena iš mūsų prieiname tašką, kuriame turime priimti svarbų moralinį sprendimą, kuris paveiktų mūsų charakterio raidą ir kitų gyvenimus. Ir kiekvieną kartą, kai tik mes priimame ne patį išmintingiausią sprendimą, būtent čia, mano manymu, atskyla naujas pasaulis. Kai aš priimu nemoralų arba kvailą sprendimą, susikuria naujas pasaulis, kuriame aš priimu teisingą sprendimą. Ir šiame pasaulyje man suteikiama galimybė tapti Tomu Vanadžiu, negu tas kuris gyvena pasaulyje, kuriame priėmė klaidingą sprendimą. Daugybėje pasaulių yra netobuli tomai vanadžiai, tačiau visuomet kažkur... kažkur aš nuolat judu link tobulos būsenos.
Kiekvienas gyvenimas yra kaip ąžuolas mūsų kieme, tik daug didesnis. Prasideda iš vieno kamieno, o po to šakos, milijonai šakų. Ir kiekviena šaka-tai tas pats gyvenimas, tik einantis skirtingomis kryptimis. I, galbūt, kai tavo gyvenimas baigiasi visose šakose, apie tave galima spręsti iš medžio formos ir grožio. Jei priimsi per daug blogų sprendimų, bus per daug šakų, medis bus gumbuotas, iškraipytas ir bjaurus. Jeigu per mažai,-tai gali reikšti, kad tu padarei mažai moralinių klaidų, tačiau nesiėmei reikalingos rizikos ir nevisiškai išnaudojai gyvenimą.
Visata yra panaši į neįtikėtinai milžinišką muzikos instrumentą su daugybe stygų. Ir kiekvienas žmogus, kiekviena gyva būtybė yra to instrumento styga. Kiekvienas mūsų sprendimas ir veiksmas bangomis nuvilnija per stygas. Švelnus vienos stygos virpesys sukelia atsakomąjį kitų stygų gaudesį. Kai kada tie virpesiai būna akivaizdūs, bet paprastai juos gali išgirsti tik labai jautrus žmogus.
Neprisimenu kuri forumietė rašė, bet ir man vaikystėj didžiausią įspūdį paliko H.Malo "Be šeimos". Kažkada radau šią knygą, bet taip ir nedrįsau perskaityti, kad nesugadinčiau išlikusio įspūdžio O dabar, perskaičius šią temą, susidariau knygų sąrašiuką ir skaitau išgirtąsias knygas Frank McCourt "Andželos pelenai" labai patiko, skaičiau originalo kalba, dabar skaitau S.Gruen "Vanduo drambliams", rekomenduočiau ir kitiems
