Kai buvau jauna ir gyvenau su tėvais, tai mama buvo pagrindinis vairas mano gyvenimo, reguliuodavo kur, su kuo, kaip, kada. Namo grįžimo laikas nustatytas ir neduokdie vėluoji nors min. Bet.. Po mokyklos išvažiavau ne tik kad į kitą miestą, bet netgi ir į kitą šalį gyvent ir ką.. negalėdama reguliuoti, susitaikiusi su tuo, kad grįžau po metų be vaikų (vadinas neprisidirbau) ir dar nusprendusi tęsti savo gyvenimo kelią toje tolimoje šalyje, mamą nustebinau, o jin suprato, kad aš pati turiu galvą. O aš esu taikus žmogutis, tai ant mamos nepykau, kad laikė ant trumpo pavadėlio, nes nenuėjau šuniui ant uodegos, vat jei būčiau nuėjus, jauč visą kaltę suversčiau mamai
O dabar kai gyvenam pakankamai toli viena nuo kitos, tai nėra ir reikalo pyktis, džiaugiamies kiekviena kartu praleista minute