Agorafobija

Zinot skaitau ir galvoju kokios mes silpnos esame net guzai vaidenasi gerkleje nuo psichines-nervines sistemos sutrikimu. Man apmaudu kad ir as jums priklausau, na jusu-mano grupei. Noretusi kad visi zmones tokie kaip mes atrastu savo kelia ir galetu neprisigalvoti situ derealizaciju, PA ir kitu briedu. Kaip sunku....

MadCost Man irgi noretusi.. Bet visada galvoju taip : sunku mums, labai sunku, bet juk nera taip blogai.. Pasaulyje yra zmoniu su dar sunkesnemis ligomis O cia viso labo tik baime Nereikia jai pasiduoti . Buna geriau, buna blogiau, bet reikia dziaugtis kiekviena diena be PA, stengtis , kad tokiu butu kuo daugiau, mokintis valdyti PA Kadanors mes tikrai atsikratysim panikos

Anaksunamun taaaaip as taip pat galvoju kad yra daug baisesniu problemu ir nereikia cia taip nervintis del to, taip ir gyvenu dziaugdamasi kad man yra siuo metu gerai ir tiek, tuo ir dziaugiuosi kiekviena minutele

Saunuole As taip pat

Merginos turiu dar viena klausima : Ar galima lexotanili gerti pvz viena diena kai geriau 1 tablete i diena, kita kai blogiau 2.. ? Ar visada vienodai reikia?

Na as vel cia pasireiksiu. Nes jau menuo po senelio laidotuviu jauciu itampa ir baime, kuri tai uzeina, tai praeina, emiau bijoti santykiu su vaikinu . Visokios baimes kamuoja...Bet zinot, as TIKIU, kad tai praeis, nes pries metus kazkur nugalejau PA, nugalejau derealizacijas, vadinasi, NUGALESIU ir nerima, nesvarbu, kiek kartu man dar teks suklupti ir vel atsistoti. Nes MYLIU gyvenima
Svarbiausia, kazka issigalvojant, ar uzejus PA is visu jegu stengtis negalvot apie tai, kad jums blogai, mastyt racionaliai ir zinot, kad tai, kas vyksta, nera rimta. Mano mama, kuomet buvo visai jaunute, mano metu, nugalejo siuos sutrikimus tik SAVO pastangu deka, nes tais laikais net vaistu nebuvo normaliu nuo depresijos ir panasiu dalyku...
Noriu, kad VISOS cia esancios, ir as, pasveiktu, is visos sirdies...
O del lexotanilio, tai bent jau as geriu ji kaip man uzeina, jokiu pasaliniu veiksniu blogesniu nepastebejau

Bet, visgi, sėdžiu ir galvoju...ką man daryt dėl draugo Jaučiu, kaip jį pamilstu, kaip man gera su juo ir kaip galėjo būti DAR GERIAU, jei ne tos prakeiktos laidotuvės Rašiau, kad įvyko po jų: kažkodėl emiau tapatinti vaikiną su seneliu (nu užmuškit, bet nelabai moku paaiškint, kodėl, sakau, gal tik dėl to, kad kaip sako "vienas žmogus ateina, kitas išeina", tai va db ir man jaučias lyg jis būtų toje vietoje vietoj senelio). Po galais, aš noriu būt su šiuo žmogučiu, kuris be galo mane myli...bet jei tos asociacijos neiškynks, man tas baisiausia, kaip man save iki galo įveikt :ver Gal kas galit racionaliai patart iš savo pusės? Ir kuo skubiau...
Papildyta:
Tokia susiparinus, kad net klaidų pilna privėliau, atsiprašau

Kiek zinau, galima gerti tada, kai reikia. Dar geriau is viso negerti, tik nesiotis su savimi del vis pikto Paskui tik stalciuje tureti... O galiausiai visai apie ji pamirsti. Nuosirdziai jums sito linkiu!

Morning star - kas konkreciai tave kankina? Nesuprantu kodel juos tapatini..

Vat butent, pati nezinau, kodel.......isvis, man dabar viskas taip atrodo blogai, dar nervina kaklo limfmazgiai padideje ir naktinis prakaitavimas...gal man koks vezys..visko bijau, poryt isvaziuoju menesiui is namu...nzn...visa panikoj...

Morning star prasau susikoncentruok ne i savo emocijas, o savo gyvenima, tai kas vyksta aplinkui, jokiu emociju, bandyk jas nustumti i sali, nes emocijos vercia galvoti neracionaliai, tad ir manau kad reikia ju kazkaip atsiriboti.

užjaučiu dėl senelio mirties...tačiau suprantu, kad dabar išgyveni gedulą, o dėl artimo žmogaus netekties tai retai būna itin lengvas patyrimas. Kai miršta kiti žmonės, ypač artimi giminystės ryšiais arba svarbiomis panašumo į mus charakteristikomis, mes, prieš savo pačių valią susiduriame su mirties realybe....savo pačių mirties realybe...Turbūt pastebėjai, kad sunkių ligonių artimieji, po jų mirties ima nuogastauti dėl savo pačių sveikatos, ypač dėl tos ligos, kuri kankino velionį.
Šiuolaikinė vakarų civilizacija mirtį visiškai "atskyrė" nuo gyvenimo, padarė ją kažkokią nenormalią, nežmonišką, nenatūralią....todėl ir mūsų baimės, pagaliau su ja susidūrus ima tvinti į paviršių kaip šelstanti upė, nes taip ilgai spaudėm, slėpėm ir neigėm, kad esam mirtingi, kad kiekviena sekundė gali būti paskutinė.
Tačiau, kad ir kokia netekties sukelta krizė tau skausminga, bet ji savyje turi labai didelę dovaną, kuri nėra paslėpta tavo limfazgiuose ar kituose gedinčio kūno procesuose. Ar gedėjai, ar verkei, ar lankei kapą, mąstei apie artimą žmogų, sapnavai atsisveikinimo sapnus ir rašei atsisveikinimo laiškus, ar galvojai, kad gyvenimas toks trumpas ir ką tu norėtum padaryti tokio, apie ką anksčiau net nepagalvojai, o dabar staiga tai tapo taip svarbu, ar nusprendei ką myli, o ko nei matyti nenori, nes gaila gyvybės syvų, ką nori veikti, o ko net nepradėsi, nes gyvename tik vieną kartą. Ar visa širdimi buvai su tais, kurie irgi liūdi to paties žmogaus kaip ir tu? Ar matei, kad esi ne viena, ne tik tau reikia kažko, bet ir tu esi reikalinga?
...o gal bėgi nuo tų minčių ir jausmų, nes manai, kad nesugebėsi jų išgyventi?...pasirinkimas tavo, tačiau pabėgimas ir yra pabėgimas....už tai niekas neapdovanoja, o su baimėmis anksčiau ar vėliau vis tiek teks susidurti...

....nesiimu spręsti ar tavo jausmų sumaištis savo vaikino atžvilgiu vien tik gedulo išraiška, baimė prarasti kažką labai brangaus, todėl geriau net nesusisaistyti su juo jokiais emociniais ryšiais, ar tai kažkokių gilesnių tavo sunkumų išraiška...spėju, kad jei pagalvotum ko tu labiausiai baiminiesi, mąstydama apie jų santykius, dėl ko jauti apmaudą....atsakymai tau pačiai pasidarytų akivaizdūs...

linkiu tau ryžto pasiduoti tam, kas natūralu, neša ne tik skausmą, bet ir gydo išsiskyrimo žaizdas