pas mus problemos irgi prasidėjo tada, kai vaikas pradėjo suvokt, kad kiti jo nesupranta. Na, aš kantri buvau, klausdavo ir 100 kartų. Pvz "duok", o duoti ką? Rodo į lentyną į kažką pirštu - o ten koks 50 daiktų išrikiuota.. imi visus iš eilės ir klausi "nori cukraus?" "nori saldainio" "nori obuolio" ir t.t. Ties 15-tu daiktu vaikas galutinai susinervuoja, mykia, rodo, o tu nesupranti...

tada jis pradėjo nervuotis, kad daržely jo kiti vaikai nesupranta, kad žaist kartu negali. Pvz nori gerti, tai išsižiodavo ir rodydavo į burną

Trimečiui tai jau negerai. Bet tai aš suprantu dabar, o tada.. ir vaiko buvo gaila, ir savęs buvo gaila.. ir dabar man gaila vaiko, nes žinau kiek probelmų jo dar laukia. R raidės netarimas turbūt menkiausia problema. Tam tikrų žodžių jis dar teisingai neištaria ("paspirtukas" yra apatukas, labanakt yra kaba, dantus tai dančiai), T painioja su K, sunku tarti Š ir Ž, žodeliai ANT, PAS yra keičiami Į, žodelis SU keičiamas VU ir net žodžių, kuriuos jis gali ištarti tarimas ne visada yra suprantamas, pvz vuplenkiau, avažiavo, vumečiau, vuplankyti. Turbūt niekad sau neatleisiu už tai, kad lauiau to išganingojo "prabils, nes visi prakalba". Vat ir ne visi.
Apie patirtį su PPT kažkur jau esu rašius. Mum reikėjo pažymos, kad vaikas galėtų daržely lankytis pas logopedę. Na, nuėjom, davė jam žaidimą spalvotus rutuliukus į paveiksliuką sudėliot (ten namas, dangus, saulė, medis - žodžiu toks nuosavo namo su gyvenimu vaizdelis). Na, sudėt tai sudėt, mano vaikinas bile kaip ir sudėjo. Aha, blogai - gi reikėjo pagal spalvas dėt (bet instrukcija buvo sudėt, nesakė, kad pagal spalvas. Na, gal turėjo susiprasti). Ti vieno "žaidimo" jam buvo gana. Kam kažkokie dėliojimai, jei kabinete kompas yra. Gavo kažką panašaus į puzlą - o jam neįdomu. Vėl kažkokį davė - net nepažiūrėjo. Jau moteriškė pradėjo linguot galva, purtyt ir aikint, kad turėtų daryt. Įsiterpiau, kad jis tokių žaidimų nežaidžia, jam neįdomu ir mes namie tokių net neturim. Iš kur vaikui pirmą kartą pamačius tokį žaidimą iškart suprast, ką reikia daryt ir daryt teisingai. Tada toji moteriškė labai piktinosi, kodėl jis su ja nekalba ir svarbiausia vardo nesako. Koks skirtumas, kad aš jai tik atėjus pasakiau, kad vaiko žodynas skurdus, jis nemoka pasakyt savo vardo, o su nepažįstamais išvis nešneka. Tada rodė mano miėtas korteles ir pakomentavo, kodėl jis neskaičiuoja. Ai, dar topas buvo jos frazė apie tai, kad mano vaikas sakė " ne, nenoriu" . Žodžiu, jos nuomone, tokio amžiaus vaiaks privalo daryt, ąk liepiamas ir suprast, kad kartais reikia daryt, nesvarbu, kad nenori. Aha, aktyviam trimečiui... bet čia, matyt, mano problemos

tada nusiuntė mus darytis to raudos ar tai psichologinio ištyrimo... Tik atėjus aiškinu, vaikas nekalba, NEKALBA. Suprato. Rodo paveiksliuką "Pasakyk, ką čia vaikas daro?"

ten paveiksliuke nusiminęs vaikas, lyg verkiantis. Maniškis vaizduoja, rodo, kad verkia. "Ne, tu pasakyk, ką vaiaks daro". Tai čia, matyt, aš durna, bet kaip nekalbantis vaikas pasakys?". Na, kur karvė, arklys ir kiti gyvūnai parodė, kalbėt nereikėjo. Sagų neužsagstėm (man paaiškinimas, kad namie nėra nei vieno jo rūbo su sagom nieko nereiškė). Kur yra jo džemperis vaikas irgi nežinojo. Bet kur jo megztinis parodė. Ir visą tą valandą girdėjom "Sėdėk ramiai". Prie stalo. Nežinau ar jis yra ramiai prie stalo išsėdėjęs 5min, jei veikla jam neįdomi...
rezultate gavau pažįmą, kurioj parašyta, kad mano vaiko raida atsilikus, jam reikalingas ne tik logopedas, bet ir spec pedagogas. Ten tos raido procentėliai buvo mažesni už normas.
Kai nunešiau į darželį pažymą, net auklėtojos suabejojo ar to vaiko pažymą mums atidavė
apie logopedinį tyrimą nieko blogo pasakyt negaliu. tai moteriškai buvo aišku, kad vaikas nekalba, bet viską supranta, suvokia, tik nesugeba/negali pasakyt.