QUOTE(STT @ 2008 10 25, 20:39)
mano pasvarstymai apie genetinius...
genetikai tiria ir echu, bet tiria ir tyrimais.
aišku, visko gal ir negali pasakyt adatos tikslumu, bet pasako. tik reikia juos darytis tiksliai tam tikru laiku. pas mus mergos ėjo kažkaip pradžioj, paskui per vidurį nėštumo kelis kartus, paskui vėl ir tikrai ne tik echo.
ir vandenis jama ir dar kažką, nežinau.. reikia pasiskaityt.
bet aš neičiau... nebent žinočiau, kad pas mane ir pas vyrą koks tupi.... bet iki šiol nežinau ir man ramu. gal ir tupi - mano nėštumas šitas ir taip pilnas baimių o jei dar daryčiaus genetinius ir iki pvz dvyliktos savaitės sakytų kad viskas gerai, paskui kokią aštuonioliktą savaitę dar kažkoks tyrimas ir kažkas negerai.... ką tada daryt? a? lyst gyvai žemėn? laidot gyvą sveiką ar nesveiką vaiką? žudyt išsivysčiusį? ir ant galo pagimdyt ir atsidurt vileikoj???? arba prisinervint taip kad vaikas mirtų pats???
buvo pas mūsų nėštukes kažkada tokių baimių - pasidaro, kažką pasako, ir paskui verkia.... kam???
nesąmonė man - aš turėjau galimybę pasidaryt genetinius bet nesidariau ir nedarysiu jų jei dar būsiu nėščia.
sklaidos ar kiti trūkumai gali būti bet gali ir nebūti. manau kad tai korta. kaip ir kiekvienos mūsų vaikelio mirtis. galėjo būt galėjo ir nebūt. ir kokia tikimybė, kad vėl taip bus?
čia kaip mano gydytojas sakė su kelione 45 kilometre iš Kauno....
mano nuomone nuo likimo nepabėgsi - kas skirta tą turėsi... o kas iš to? juk besimylint ir gaminant vaiką neapsisaugosi. paskui abortuosi??? kas suteikė tą teisę?
juolab galim pamatyt kaip veikia mus po netekties kitos netektys - du akivaizdūs pavyzdžiai pačioj pradžioj.... o kaip veiktų tuomet abortas?
jau geriau tada išvis nesiryžt pačiai gimdyt o paimt globot ar įsivaikint - tiek vaikų laukia....
Man irgi sakė kol buvau pirmam trimestre viskas gerai, paskui kai buvau jau beveik viena kojadekrete tai pasakė kad pas jus kažkas negerai, žiūrėjo ehoskopu, kad apsigimimas turbūt. Tada siuntė į Kauną ir ten gyd, Krūminis patvirtino, nors vilties dar tikėjau kad pas mus provincijoje apsiriko, bet deja....
Tada net nežinau viskas iš po kojų judėjo nieko nemačiau tik staugiau visose klinikose. Staugėm kartu su savo vyru.
Bet likimas toks, nieko nepadarysi. Nors kapelio ir neturiu, bet turbūt niekada šito gimdymo nepamiršiu. Ir kai stoviu prie savo brolio kapo, visada galvoju apie savo angeliuką. Vis galvoju, į ką būt buvęs dabar panašus, jau būt buvę jam 9 metukai.
Bet dabar turiu gražią mergytę, likimas taip susiklostė, kad po daugelio metų aš vėl turiu vaikutį. Nors galvojau kad tikrai daugiau nebus, nes mano mm nereguliarios.
Ir visoms linkiu nenusiminti, tikrai likimas duos dar jums daug išbandymų, bet juos įveiksit. Ir nebijokit, po nesėkmės dar susilaukt vaikučių, nors pas mane baimės tikrai buvo, bet tik buvo.
Sėkmės visoms ypač dabar STT.