QUOTE(vaivos juosta @ 2008 10 25, 13:55)
Aš visada galvojau, kad skrodimai daromi bet kokiu atveju :
Tai myto ryt nei viena nenori? Savaitgaliai šeimai?
del dukrytes skrodimo, man dave pasirasyt dokumentus, kad sutinku, bet kai vyras atvaziavo, nuejo pasisneket su daktarais ir kategoriskai uzdraude daryt skrodima, nes vistiek nesitikejom kad parasys tiesa, nes akivaizdus faktas, kad jie kalti vien todel, kad mane laike 4val nubegus vandenims, kai stodavo vaiko sirdele, neleido absoliuciai jokiu vaistu plauciams brandint, nors jie jau pries savaite pasake kad gimdysiu pries laika(buvo 36sav), neisnesiota ir hipotrofiska kudiki (silpna) na ir dar inkubatoriuj pasigautas plauciu uzdegimas (pati maciau kaip balandzio men pries atidaryta langa buvo paliktos atviros inkubatoriaus dureles- pamirso uzdaryt

)... tik po laiko dasuto, kad galejom samdyt kad privaciai atliktu visus tyrimus nepriklausomi ekspertai
pasmus bene vienintele diena kai su seimyna bunam kartu- sekmadienis
siandien vaziuosim vakare i gimtadieni mb seses vaiko, bus pas anyta viskas, tai patikekit kaip man smagu matyt jos sypsenas

ir vaidint pavyzdinga marcia
Papildyta:
QUOTE(bicė @ 2008 10 25, 14:33)
O del intrvju tai pagalvok nes is tiesu tu save ar visuomene saugai nuo savo skausmo

. kartais man susidaro jausmas, kad mes periodiskaibijom buti kitokios, " pazenklintos", bijom prisipazinti, kad netekom vaikuciu tarsi mes juos nuzudziusios butume

. Cai as ne apie tave rugseje, tisiog tavo abejones del intervju prisidejo prie kitu atveju kelianciu ta minti...is tiesu galbut kartais tiesiog reikia pasilepti nuo savu minciu niekam ju neparodant, neissakant, kad nors trumpam galetume apsimesti, kad gyvenimas yra vis dar grazus
pas mus mazas kaimas, apie mane ir taip zino, viena motera pirstu rode ir juokes cai ta kur palidojo

, nesupratau kas tokio isteriskai juokingo buvo, gal ji mane kad kazkas mane supainiojo, su TA KITA...
nebijau pasakyt kad nebeturiu dukrytes. dabar atsirade nauju pazystamu PO TO, kartais paklausia kodel negalvojam apie kita, zmones lieka sokiruoti kai pasakai, kad mes ja turim, bet ji ne su mumis, teko net ir vyru akyse pamatyt asaras...
kazkaip pazenklinta-kitokia, seniai jauciuos, nebeliko ne vienos drauges, absoliuciai nutruko viskas su visais, liko tik seima... skaudu, bet isgyvensim, tiesiog ismokau "nebematyt" to ko nenoriu arba pasistengiu isvengt