Vaikas iš kūdikių namų

#145
QUOTE(Andro @ 2005 05 08, 21:55)
Atleisk ,Vikule , už smalsumą, bet kaip jauteisi pati sumažąja?Jaučiu, kad tai didelis Jums išbandymas abiems, ir pasitikrinimas.Kaip sekasi si " atmetimo, palikimo , neprisirišimo" sindromais kovoti?Aš tai kursuose prisiklausiau, ir sutinku, kad tai vaikai tikrai išgyvena ir reikia begalinės meilės kad visi tie  simtomai  neturėtų poveikio, kad vaikas  paaugęs išmoktų tai įveikti.Ar ji jau prisirišo prie  kurio nors iš Jūsų labiau, nes  taip tai vaikučiai draugiški su visais kas jiems draugiški, o poto pajaučia baimę prarasti tą vienintelį. Man tai irgi labai širdį kutena ir pamiršti per savaitę negaliu Dainiaus- Eglės, kurią  gal būt globosim, broliuko. Jam  1metai 11 mėn, ir šiandien matėm jį 4-ą kartą, tai atpažinęs jau atbėgo į glėbį. Tik nuo mūsų dėmesio  gana greitai  pavargsta, ramiausiai žaidžia prie stalo su auklėtoja. Mažas dar, bet čia ir veikia tas neprisirišimo sindromas, jam tas pats ar pas mano vyrą  ar pas mane  ar pas Eglę eiti, net pavargsta nuo to kilnojimo. Džiugina, kad vaikas atrodo protiškai  sveikas, tik turi bronchinę astmą, bet meilė daro stebuklus. Taip kad važiuojam toliau.Sėkmės.

Kiek skaičiau apie tą prisirišimą-neprisirišimą, tai supratau, kad tai tikrai ne baisi bėda 4u.gif Bet kartais prireikia specialistų pagalbos smile.gif
Dar pastebėjau lietuviškos ir užsienio(ypač amerikiečių) literatūros skirtumus. Lietuviai pedagogai, tai dažniausiai rašo, kad jei jau vaikutis ankstyvoj kūdikystėj/vaikystėj patyrė prisirišimo problemas, tai jau psio - užaugs savim nepasitikintis, be nuomonės, vos ne asocialus/ samdomas žudikas. Užsieniečiai į tai žiūri lanksčiau - visur pabrėžiama - kad ir kokius išgyvenimus, dvasines traumas patyrė vaikelis, su mylinčių globėjų ir specialistų pagalba jis išaugs geru žmogumi 4u.gif biggrin.gif
O bronchinė astma šiais laikais ne tokia jau baisi liga g.gif Tuo labiau, kad tikrai didelis procentas vaikučių ją "išauga" smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Motina: 09 gegužės 2005 - 12:48
#146
QUOTE(Andro @ 2005 05 08, 21:55)
Atleisk ,Vikule , už smalsumą, bet kaip jauteisi pati sumažąja?Jaučiu, kad tai didelis Jums išbandymas abiems, ir pasitikrinimas.Kaip sekasi si " atmetimo, palikimo , neprisirišimo" sindromais kovoti?Aš tai kursuose prisiklausiau, ir sutinku, kad tai vaikai tikrai išgyvena ir reikia begalinės meilės kad visi tie  simtomai  neturėtų poveikio, kad vaikas  paaugęs išmoktų tai įveikti.Ar ji jau prisirišo prie  kurio nors iš Jūsų labiau, nes  taip tai vaikučiai draugiški su visais kas jiems draugiški, o poto pajaučia baimę prarasti tą vienintelį. Man tai irgi labai širdį kutena ir pamiršti per savaitę negaliu Dainiaus- Eglės, kurią  gal būt globosim, broliuko. Jam  1metai 11 mėn, ir šiandien matėm jį 4-ą kartą, tai atpažinęs jau atbėgo į glėbį. Tik nuo mūsų dėmesio  gana greitai  pavargsta, ramiausiai žaidžia prie stalo su auklėtoja. Mažas dar, bet čia ir veikia tas neprisirišimo sindromas, jam tas pats ar pas mano vyrą  ar pas mane  ar pas Eglę eiti, net pavargsta nuo to kilnojimo. Džiugina, kad vaikas atrodo protiškai  sveikas, tik turi bronchinę astmą, bet meilė daro stebuklus. Taip kad važiuojam toliau.Sėkmės.

Andro,manau isbandyma tenka atlaikyti visiems kurie isivaikina.Siaip nzn nei ka pasakyti,mes prisirisom labai greitai,o kaip gulejom ligoninej as net nejauciau kad tai ivaikinta mergyte,atrodo jog ji seniai pas mus gyvena ir ji yra musu.Kaip leido vaistukus,tai ir man ne karta asara istrysko,sunku ziureti kaip mergyte verkia...Mazyle labiau prie manes prisirisus,nes as daugiau laiko su ja praleidziu,nors ir teti myli.Atrodo tokis pipiras,o kaip pareina is darbo tetukas tuoj bega buciuoti ir pamyluoti.Jiems silumos reikia daugiau,kazkaip megsta pasiglaustineti,"pasitrinti"nosytemis,jai buna labai juokas kaip taip darom.Tikrai nejauciam mes jokio komplekso ar kazko tokio kad ji ivaikinta.Taip,pritariu Zuika1 tau,kaip gulde i ligonine ir mane labai nervavo visi tie klausimai:kiek svorio gime,kiek laiko maitino ir t.t.Bet nera to blogo kas neiseitu i gera:) Tikiuosi bus viskas gerai,tiek mergytei tiek mums smile.gif
Atsakyti
#147
Vargšeliai tievaikučiai, tačiau jų ne gailėtis reikia o juos mylėti, tiesa?Dainius tai "moka" ligoninėse pagulėti, nes aš niekaip negalėčiau su juo gultis kartu, nu nebent kokią vieną dieną.Sesė turėtų po pamokų skuosti pas jį. tongue.gif
Atsakyti
#148
Dieve, net apsiverkiau cry.gif
pas mus lygiai tas pats - as negaliu tureti vaiku ir mes su vyru galvojame apie isivaikinima, tik kai apie tai kalbames as pastebiu jo dvejones. Manau, kad jis bijo jog svetimas vaikas taip ir liks svetimas. Kol kas esam jauni,bet as labai dziaugiuosi uztikus sita skyreli ir noriu, Vikule, paklausti, kaip su mergyte susigyveno vyras, kiek praejo laiko pakol vienas prie kito priprato ir ar lengvai viskas vyko.

o siaip labai sveikinu uz ryzta ir zaviuosi Jusu visu stiprybe smile.gif
Atsakyti
#149
Sveika prisijungusi Bacilah.
O kokios dvejonės būtent kamuoja tavo vyrą.
Atsakyti
#150
nu tiesa, mane irgi jos kamuoja - kaip prisitaikysi prie svetimo vaiko, ar tas suvokimas „nesavo“ itakoja santykius ir pan.
Atsakyti
#151
Nesupyk Bacilah, bet man atrodo, kad jūs dar tam nesat pasiruošę jei kamuoja tokios mintys.
Atsakyti
#152
nepykstu, tai tiesa, bet man svarbu buvo suzinoti. kita vertus toks atsakymas mane paguode. 4u.gif
Atsakyti
#153
Tai ko čia visos nurimot, kaip sekasi Jūsų šeimynoms?Pas mus tai viskas gerai mokomės būti keturių vaikų tėvais tongue.gif
Atsakyti
#154
marggg uzjauciu, mums lygiai tas pats. Tik mes jau saviskiams pasisakeme, tai nuo paskutinio pokalbio taip ir nesimatom, nors jau praejo koks menuo.
Atsakyti
#155
Bacilah, O tai kas per situacija nutiko, kaip praneset, kad jau visai nebendraujat. Kaip sutaret su uosviais iki blogu naujienu. Kaip jie reagavo ta akimirka kai pasaket.
Mano teveliai tai sias naujienas zino, bet labiausiai pergyvenam dabar del vyro tevu. Va cia bijau, kad gali kilti didele tragedija, ir is geros ir mylimos marcios galiu tapti netokia jau ir gera sad.gif
Buk gera pasidalink savo patirtimi, kad galeciau bent jau moraliskai pasiruosti 4u.gif
Atsakyti
#156
QUOTE(marggg @ 2005 05 23, 08:47)
Bacilah, O tai kas per situacija nutiko, kaip praneset, kad jau visai nebendraujat. Kaip sutaret su uosviais iki blogu naujienu. Kaip jie reagavo ta akimirka kai pasaket.
Mano teveliai tai sias naujienas zino, bet labiausiai pergyvenam dabar del vyro tevu. Va cia bijau, kad gali kilti didele tragedija, ir is geros ir mylimos marcios galiu tapti netokia jau ir gera sad.gif
Buk gera pasidalink savo patirtimi, kad galeciau bent jau moraliskai pasiruosti  4u.gif



jau seniai besilankiau sitam skyreli, perskaiciau kelis puslapius atgal bet nelabai suprantu marggg ir bacilah del ko jus taip nerimaujat? kas per pokalbiai su tevais ir apie ka? ar cia apie pranesima del isivaikinimo ar as jau visai kazko nesuprantu?
sekmes
Atsakyti