Aš jei ir imsiu antrą, tai jei Justas turės mažesnį brolį ar sesę.
Daviau užklausimą. Įvaikinimo tarnyba man praneštų ir aš turėčiau pirmenybę įsivaikinant, jei motina kaip ir kitų savo vaikų nežiūrėtų.
Nu galima karts nuo karto užklaus VTAT, arba tiesiai Įvaikinimo tarnybos, o jie jau užklausia patys VTAT. Atsakyma gavau internetu. Manau reikia iš pradžių pačiai domėtis, o po to jau jie padeda.
Dar reiktų sesytės po kokiu 2-3 metų.
Mielosios ne labai ten kam galvoje,kad reikia pranešti...
Pas mane gyveno trys broliukai ir kai iš motinos atėmė ketvirtą penkių mėnesių sūnaitėlį niekas nepranešė,o tą vaikelį nuvežė į lopšelio kūdikių namus...Jų kaimynai sužinoją mums paskambino ir mes savo iniciatyva ėmėmės visokių būdų,kad berniukas augtų su savo broliais,juk buvo galima iš karto atvežti,vaikeliui mažiau būtų traumų...deja mes jį parsivežėme kai jam sukako metukai...prasirgo daugeliu ligų kurios būdingos dideliai grupei vaikų.
Ne labai kam rūpi vaikų gyvenimas ir tikrai nuoširdžiai besirūpinančių ne tiek jau daug.Aš labai atidžiai paskaitinėju,jūsų mamos pasisakymus ir labai džiaugiuosi kartu su jumis ,kai jums sekasi kaip jūs džiaugiatės,kaip jūs mylite....Tik biurokratizmas dar labai subujojęs,deja.....
Pas mane gyveno trys broliukai ir kai iš motinos atėmė ketvirtą penkių mėnesių sūnaitėlį niekas nepranešė,o tą vaikelį nuvežė į lopšelio kūdikių namus...Jų kaimynai sužinoją mums paskambino ir mes savo iniciatyva ėmėmės visokių būdų,kad berniukas augtų su savo broliais,juk buvo galima iš karto atvežti,vaikeliui mažiau būtų traumų...deja mes jį parsivežėme kai jam sukako metukai...prasirgo daugeliu ligų kurios būdingos dideliai grupei vaikų.
Ne labai kam rūpi vaikų gyvenimas ir tikrai nuoširdžiai besirūpinančių ne tiek jau daug.Aš labai atidžiai paskaitinėju,jūsų mamos pasisakymus ir labai džiaugiuosi kartu su jumis ,kai jums sekasi kaip jūs džiaugiatės,kaip jūs mylite....Tik biurokratizmas dar labai subujojęs,deja.....
Andro, tavo vyriausiam vaikui -15 metu. Lygiai tiek, kiek buvo man, kai tevai eme globoti naslaicius. Is pradziu man tai buvo labai grazu. Visgi buvau mergaite ir manyje nuo gimimo slypejo motiniskas instinktas. Buvau pilna noro padaryti tuos vaikus laimingais. Tuo labiau, kad ruosiausi studijuoti pedagogika.
Jau po metu buvau draskoma priestaringu jausmu. Blaskiausi tarp sazines ir saves. Vis dar buvau maza mergaite, istroskusi tevu silumos (nesvarbu, kad paaugliai isijuose tvirtina, kad jiems to nereikia), o jos man nebelikdavo. Visas tevu laikas, visos ju jegos (ne supermenai gi) atitekdavi Jiems. O as turejau buti supratinga mergaite - suprasti ir tevus, kurie man nebeturi laiko, ir Juos - niekada neturejusius tos silumos.
O kas norejo suprasti mane? Juk buvau pilna besiskleidziancios jaunystes ir svajoniu, kurias, nukisusi i giliausia kampa ateiciai, padejau tevams aukleti Juos.
O Jiems, lyg geguziukams, niekada nebudavo gana. Taip, taip, jauciausi lyg geguziuku stumiamas is lizdo mazas paukstukas.
Nes:
Jie dar mazi, o as jau didele
Mamai nebeliko laiko niekam daugiau pasaulyje, tad turejau tapti jos drauge ir sielovadininke, nes mamai visada buvo "sunkiau" nei man. O kas matavo?
Niekada nebudavo laisvo laiko jokioms paaugles pramogoms ar svejonems...
Zodziu, labai greitai vienintele mano mintis buvo - pabegt is namu. Bet kur - i mokslus, dirbti, tuoktis. Bet koks budas buvo tukstanti kartu geresnis nei likti namie...
Kodel taip atsitiko, kad i sirdi eme brautis neapykanta namams?
Paminesiu keleta nuotrupu, is kuriu galesite susidaryti savo vaizda.
Tie vaikai, nuolatos mamai (tetis buvo siek tiek atokiau visu reikalu, nes dirbo) priekaistaudavo, kad ji mus su sese - tikrus vaikus - myli labiau. Jie net persekiodavo mama, ieskodami tam irodymu. Kiekviena minute kazkas budavo ir mamai ir mums su sese uz nugaros.
Mazieji buvo demesio bulimikai. Jie niekada nenulipdavo nuo keliu ar kupros tam, kuris sedi. Jiems reikejo mamos dienu, naktu ir is viso 25 val.per para. O man reikejo nors 5 min.per diena...
Kad butu lengviau, mes, didieji, pasiskirstem po viena maza vaika, kad butu lengviau priziureti. Man teko hiperaktyvi 8 metu mergaite is psichopatu seimos, taigi isterijos - 3-5 kartus per diena. Nebepakeldami kruvio tevai ne karta apkaltindavo - jei nesusitvarkai su vienu vaiku, kokia is taves pedagoge bus... Tuo laiku, kai mano bendraamziai dziaugesi ir svaigo nuo budingos tam amziui euforijos ir deliojo savo samoneje savo princo vaizdinius, as sedejau ir lauziau galva, ka dar sugalvoti, kad ta mergaite atvirstu i normalu vaika. (Tada dar nezinojau, kad tai neimanoma).
I visas sventes tisdavaus su savim kokius tris vaikus, kaimynu berniuku apsaukiama "daugiavaike"
Neturejau nei vienos drauges, nes neturejau tam laiko...
Taigi, vienintele svajone buvo - pabegti.
Patarimas visiems tiems, kurie turi savo vaiku. Pamastykite apie tai, ka parasiau ir gerai apgalvokite savo elgesi ir tarpininkavimo subtilybes tarp savo ir ne savo vaiku. Ir nereikia galvoti, kad jus ju neskirsite. Jei jus to nedarysite, darys Jie.
Ka as patarciau - kitame poste.
Jau po metu buvau draskoma priestaringu jausmu. Blaskiausi tarp sazines ir saves. Vis dar buvau maza mergaite, istroskusi tevu silumos (nesvarbu, kad paaugliai isijuose tvirtina, kad jiems to nereikia), o jos man nebelikdavo. Visas tevu laikas, visos ju jegos (ne supermenai gi) atitekdavi Jiems. O as turejau buti supratinga mergaite - suprasti ir tevus, kurie man nebeturi laiko, ir Juos - niekada neturejusius tos silumos.
O kas norejo suprasti mane? Juk buvau pilna besiskleidziancios jaunystes ir svajoniu, kurias, nukisusi i giliausia kampa ateiciai, padejau tevams aukleti Juos.
O Jiems, lyg geguziukams, niekada nebudavo gana. Taip, taip, jauciausi lyg geguziuku stumiamas is lizdo mazas paukstukas.
Nes:
Jie dar mazi, o as jau didele
Mamai nebeliko laiko niekam daugiau pasaulyje, tad turejau tapti jos drauge ir sielovadininke, nes mamai visada buvo "sunkiau" nei man. O kas matavo?
Niekada nebudavo laisvo laiko jokioms paaugles pramogoms ar svejonems...
Zodziu, labai greitai vienintele mano mintis buvo - pabegt is namu. Bet kur - i mokslus, dirbti, tuoktis. Bet koks budas buvo tukstanti kartu geresnis nei likti namie...
Kodel taip atsitiko, kad i sirdi eme brautis neapykanta namams?
Paminesiu keleta nuotrupu, is kuriu galesite susidaryti savo vaizda.
Tie vaikai, nuolatos mamai (tetis buvo siek tiek atokiau visu reikalu, nes dirbo) priekaistaudavo, kad ji mus su sese - tikrus vaikus - myli labiau. Jie net persekiodavo mama, ieskodami tam irodymu. Kiekviena minute kazkas budavo ir mamai ir mums su sese uz nugaros.
Mazieji buvo demesio bulimikai. Jie niekada nenulipdavo nuo keliu ar kupros tam, kuris sedi. Jiems reikejo mamos dienu, naktu ir is viso 25 val.per para. O man reikejo nors 5 min.per diena...
Kad butu lengviau, mes, didieji, pasiskirstem po viena maza vaika, kad butu lengviau priziureti. Man teko hiperaktyvi 8 metu mergaite is psichopatu seimos, taigi isterijos - 3-5 kartus per diena. Nebepakeldami kruvio tevai ne karta apkaltindavo - jei nesusitvarkai su vienu vaiku, kokia is taves pedagoge bus... Tuo laiku, kai mano bendraamziai dziaugesi ir svaigo nuo budingos tam amziui euforijos ir deliojo savo samoneje savo princo vaizdinius, as sedejau ir lauziau galva, ka dar sugalvoti, kad ta mergaite atvirstu i normalu vaika. (Tada dar nezinojau, kad tai neimanoma).
I visas sventes tisdavaus su savim kokius tris vaikus, kaimynu berniuku apsaukiama "daugiavaike"
Neturejau nei vienos drauges, nes neturejau tam laiko...
Taigi, vienintele svajone buvo - pabegti.
Patarimas visiems tiems, kurie turi savo vaiku. Pamastykite apie tai, ka parasiau ir gerai apgalvokite savo elgesi ir tarpininkavimo subtilybes tarp savo ir ne savo vaiku. Ir nereikia galvoti, kad jus ju neskirsite. Jei jus to nedarysite, darys Jie.
Ka as patarciau - kitame poste.
Na, nereikia juk perlenkti lazdos.. Jeigu tėvai nebuvo tiek išmintingi, kad apsiėmė globoti krūvą vaikų, o saviems dėmesio ir meilės jau nebeužteko, tai man atrodo, kad čia tik tėvų problema. Mes irgi ruošiamės įsivaikinti vaikutį, nors turim vieną ir savo. Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau savąjį pradėt mylėti mažiau ar neskirti jam dėmesio. Manyčiau, kad kiekvienas pagal savo jėgas turėtų apgalvoti, kiek svetimų vaikų pajėgs globoti tuo pat metu nenuskriausdamas savų.
Vilma, labai gaila, kad tau taip atsitiko, bet nei tie vaikai, nei jūs su seserim nebuvot kalti, taigi nemanau, kad teisinga teigti, kad būtent tie vaikai iš jūsų atėmė viską. Tiesiog tėvai turėjo jus visus mylėti vienodai, o jeigu taip nebuvo, tai labai liūdna
Aš labai tikiuosi, kad savo įvaikintą vaikelį mylėsiu visiškai tiek pat kiek ir savą, priešingu atveju, juk kam jį iš viso imti?? 
Vilma, labai gaila, kad tau taip atsitiko, bet nei tie vaikai, nei jūs su seserim nebuvot kalti, taigi nemanau, kad teisinga teigti, kad būtent tie vaikai iš jūsų atėmė viską. Tiesiog tėvai turėjo jus visus mylėti vienodai, o jeigu taip nebuvo, tai labai liūdna
Aš labai tikiuosi, kad savo įvaikintą vaikelį mylėsiu visiškai tiek pat kiek ir savą, priešingu atveju, juk kam jį iš viso imti??
Ne, Mazyli 7, tai ne mano dabartines, o to meto, kai buvau paaugle, mintys. Jau seniai nieko nebekaltinu. Ir mano santykiai su tais vaikais labai geri. Krikstiju ju vaikus, domiuosi ju gyvenimu, kur jie bebutu (beje, tai darau su dideliu malonumu). ir manau, kad jie visi mane geru zodziu mini. Beje, pries menesi, padejau mamai paimti globon dar dvi mergaites dvynukes.
Viskas ka parasiau, buvo anu laiku prisiminimai, kai as buvau paaugle ir to laiko jausmai. Ir tai rasiau tam, kad atkreipciau Jusu demesi, kad butumet labai akylus, jog jusu seimoje neivyktu savu ir svetimu karas. Tam tikrai reikia daug isminties. Ir jokiu budu nereikia galvoti - man taip nebus. Geriau galvokite taip - jei taip atsitiktu, ka as darysiu. O jei neatsitiks - aciu Dievui.
Viskas ka parasiau, buvo anu laiku prisiminimai, kai as buvau paaugle ir to laiko jausmai. Ir tai rasiau tam, kad atkreipciau Jusu demesi, kad butumet labai akylus, jog jusu seimoje neivyktu savu ir svetimu karas. Tam tikrai reikia daug isminties. Ir jokiu budu nereikia galvoti - man taip nebus. Geriau galvokite taip - jei taip atsitiktu, ka as darysiu. O jei neatsitiks - aciu Dievui.
Aš kaip tik ruošiausi paklausti mamos Vilmos, kaip susiklostė tų vaikų gyvenimas, kuo jie tapo ir ar domisi savo tikraisiais tėvais? 
Žinoma, visokių minčių ir baimių kyla, juk nieks negali žinoti, kaip iš tikrųjų viskas bus su tuo ar kitu paimtu vaiku. Tikimės, kad viskas bus puiku, kad sugebėsim spręsti kylančias problemas. Žinau, kad gali būti nelegva 
O kad tu, Vilma, iki šiol bendrauji su tais vaikais, tai yra tiesiog cool 
O kad tu, Vilma, iki šiol bendrauji su tais vaikais, tai yra tiesiog cool
