Vaikas iš kūdikių namų

Labai ačiū Vilma už postą.Aš tiesiog supratau ir savo vaikams sakau- patogu jau niekada nebus, nes tai kad turėjo jie susidurti su svetimais vaikais buvo neišvengiama, nes aš ta mintim gyvenau nuo pat jaunystės, kai pati dar studijavau.O dabar vyksta šlifamimasis, kartais aštrokas, taip džir per taukučiais apaugusias širdeles. Matai savo vaikus kitom spalvom.Pavyzdžiui mano vyriausias sako- man Eglės juokas tai kaip daintim per metalą-nu tiesiog bėgu kad negirdėti, nes net pašiurpsta oda. Eglė pradėjo rytais anksčiausiai keltis. Vyras sako, kad vyriausias yra sakęs jog ji atsikėlusi būna " baisi", matyt išgirdo...Ji kartais pasirodo abejinga išlepintai mažajai, vyriausias jau tai mato.Vaikas stengiasi kiek gali, bet aš jai sakau kad niekada jos pastangų bus negana ir jeigu mano vaikai kada nors pasakys kad kaip gerai kad pas mus gyvena Eglė- tu laimėsi didižiausią prizą- žmonių meilės, tiesiog išmoksi priversti kitus tave pamilti. Mažus myli besalygiškai. Eglės broliukas- nenueina nuo rankų sekmadieniais kai jį pasiimam.Vaikai ramios natūros, tokie lėtapėdžiai, tai tas neblogai. Dainius mažas o jau jaučiasi kad nervų sistema gana stabili, nekrenta į jokias isterijas, ožius, atrodo tarsi labai brangintų tą ryšį, tai kad mes jį pasiimam. Vis save tikrinu, ar teisingai elgiuosi. Eglei esu sakiusi,kad mes nekalti kad jos toks gyvenimas sunkus, ir jai neskolingi. Va už broliuką atsakomybė didesnė, nes gal jį įvaikintų,tačiau matau prasmę kad jie būtų kartu.

Taip mums iš vaikų namų reikia meilės, švelnumo ir jo reikia daug, o gave mes tiek įsistveriam ir laikomes, kad tik niekas daugiau neatimtų. Kadangi iki to mes jos neturėjom ir bandom ją pasisavinti iš bet ko, kad ji būtų mums suteikta. Bet koks žmogus parodes švelnumą, įsivaizduodavau, kad tai mano tėvai. Nors turėjau aš tėvus (globėjus), buvau paimta iš vaikų namų, ir ką jus manot aš neturėjau motinos meilės. Ji buvo šalta kaip ledas, iš pradžių maža to nesupratau, dabar kitaip. Tada visą dėmesį skirdavo Tetė, bet man reikėjo mamos. Jis buvo man be galo geras, bet buvo tas kad jo mama nemylėjau, veliau jis pradėjo gerti, o aš girtų iki šiol nepernešų. Bet tada taip dar vistiek daugiau suėjau su tete. Paskui jis mirė, ir nuo to laiko aš tapau šalta, neturėjau meilės, neturėjau šilumos, nieko. Išmokau kentėti viena. Paskui sutikau savo vyra, jį pamilau, mama su manimi nesusitvarkidavo, budavau visada pas jį. Po mokyklos pas jį, šešt pas jį. Žinoma kur reikdavo padėdavau mamai, sodas daržai, namie.
Jums idomu kokie jie užauga. Aš baigiau aukštesniąją. Dabar dirbu/mokausi (Universitete). Turiu labai nuostabia dukrytę. Žinoma ištekėjau aš tik sukakus aštuoniolika, visi mane laikė k... (nors turėjau tik vieną vyrą savo gyvenime). Buvau nutraukus mokslus (kaip tik dvyliktoj klasėj buvau, kai buvau neščia). Pagimdžiusi pabaigiau mokyklą (na iki pagyrimo truko, tai kad lietuvių nemokėdavau, taip visi pažymiai vien 9/10). Įstojų ir aukštesniąją mokyklą, išvažiavau dirbti, vėl visų smerkimai kaip ji galėjo palikti dukrą, va kaip jos tikra motina. Visi smerkė. Vienintelis vyras mane palaikė. Jis vienintelis sakė, ji daro šeimos labui. Bet kas gi tą girdėjo, niekas vistiek aš palikau juk vaiką kaip mano motina. Po kažkiek laiko nusipirkom butą, mums niekas niekas nepadėjo, gyvenam iš stipendijų, atlgų ir UK pinigų. Tik dabar pastebi, kad aš kažkokia netokia. Svajojau visada studijuoti universitete nuo jaunų dienų architektūrą, mamai tai nerūpėjo, ir neikiek moklsam nepadėjo, nors patikėkit pinigų pas ją visada daug buvo ir bus. Nupirko vienam brliui, kitam broliui butus, aš kai įstojau paprašiau pinigų, ne ji neturi. Brolis išvažiuoja į Švediją pinigų atsiranda. Na nesuku dėl to galvos juk jos tikras vaikas. Bet va taip aš tik savo vyro deka viską pasiekiau, o mama kaip ant jo varydavo: "jis iš darbininkų šeimos, ubagai ir t.t." Tu turi turtuolį susirasti (pati tikrai nesu graži). Ji save aukštuomene laikydavo ir mano vyrą vis žemindavo. O esu iki šiol laiminga (tfu tfu tfu). Bet esu šalta, galiu per kokias skriaudas pernešti, užsidarau, tik vyras viską žino. Daugiau niekas. O mama paleido pletkus: kad kai džiaugsmas tai aš nesigiriu, o kai blogai tai padejuoti ateinu. Tai čia jau vyras įsikišo: "jai kai blogai ji niekur neina niekam neduoja užsidaro, nieko jus nežinot kas jai po vestuvių buvo nieko, niekam ji nieko nesako, ir kiek kartų norėjo ir pas jus eiti, o kai gerai ji nemoka tuo džiaugtis."
O kas dėl rūpėjimo taip labai rūpi kas yra tavo biologiniai tėvai. Visada žinojau, kad turiu sesę, susiradau ją, pamačiau ir savo motiną. Koks jausmas, nežinau, gaila motinos, nes ji ligota juodai ir ji matyt per tą lygą negali suvokti, kad turi dukras, ir motina gal mokėjo mylėti, be neturėjo motiniško instinkto, ji buvo laisva kaip paukštė, nesuprato, kad mes jos dukros ir kad reikia mus auginti. Bet mano mama neturėjo ir pati iš savo motinos meilės (senelės). Todėl taip va ir nutiko. Žinoma, negaliu vien tik ją ginti, nes jai gerimas ir diedai buvo pirmumo vietoj. Buvo labai labai graži, per grožį gaudavo gerus labai darbus. Bet deja išvydavo ją už gerimus ir baliukus. Tėvas kalejme pasikorė. Kaltinti jo negalima, kad sėdo į kalėjimą, tuometiniai įstatymai buvo kitokie. Jis mane su sese (sesuo nuo kito vyro, net nežino nuo kurio) ir augino, kol motina baliavodavo. Sakė buvo labai mums geras Tėvas, tik jeigu taip nebūtų mylėjęs mamos tai būtų daug pasiekęs, kadangi buvo labai protingas. Bet jį meilė pražūdė, nes darė, kad mama būtų laiminga.
Oho kiek prirašiau čia jums.

Tai vėl ačiū už postą. Bent man tai tikras lobis tokia patiirtis. Darau viską tik intuityviai ir pati kartais savo jausmuose klupteliu...
Eglė grįžo iš stovyklos ir viskas kažkaip natūraliai atrodo, tarsi taip turėjo būti. Per tą savaitę buvo širdį tiek abejonių, kad net savim baisėjausi, kas savęs nesuprantu. Sekmadienį vėl paėmiau mažiuką. Pamatęs- užsidengė veiduką ir ėmė verkti. Žinau- iš nuoskaudos kad tai ilgai reikėjo laukti. Prašiau, kad nepyktų. Išsiskiriant, kūdikių namų kieme sėdėjo ant kelių prisiglaudęs, nekrusteldamas, parodydamas kad turiu stipriai apkabinus jį laikyti, nunešiau į grupę liūdną ir pabėgau....Taip daro mamos darželyje palikdamos mažiukus visai dienai, o čia visai savaitei.
Gavom paskutinę reikalingą pažymą, ryt skambinu į krizių centrą, Eglė pasirašys sutikimą kad pas nori gyventi. Eisiu į dekretą kol Dainiui sueis trys, beveik metams, paliksiu metams savo gerai apmokamą darbą ir išsižiojusius viršininkus.

Labai nuoriu išložti aukso puodą, kad galėčiau pastatyti namą, įkurti šeimyninius vaikų namus, nes žinau kad galiu...

Ech, kad visu tokie tyri tikslai butu laimejus aukso puoda...

Tai ne vienintelis būdas. Kaip suprantu bandai tą daryti ir be aukso puodo, ir be namo. Tikiu, kad pavyks, kad ne auksas, o noras tokiuose dalykuose svarbiausias. O kai noras bus bandyk ieškoti pagalbos - ne tiek jau daug tam namui reikia, o kai tokiam tikslui negali būti, kad Lietuvoje neatsiras kas padeda. Šalia mūsų yra šeimyniniai globos namai - namą jiems nupirko kažkoks fondas.
Sėkmės

Aš irgi tikiu, kad kartu su tais dviem vaikais pareis ir sėkmė jiems bei gal dar keliems.Tikrai pati tikriausia investicija tai yra į žmones. Nesvarbu, gali būti tavo pačio vaikai, pažįstami kuriems reikia paramos,giminės, bet būtent žmonės o ne nekilnojamas turtas.Labai domina vaikų gyvenimas šeimyniniuose vaikų namuose, tiesiog neturiu laiko domėtis,manau kad darant viską galima padaryti.

Mielosios,aš perskaičiau Kleopkristi pasisakymą ir ilgai masčiau...esu globėja savo vaikelius visus labai nuoširdžiaimyliu,jie išmyluoti,apklostyti,neivienas be bučkio net miegoti neina,pagalvę kiekvienam išpurenu ir sapnelį gerą pakišu...kaselės supintos ,nubrozdinti kelieniukai nubučiuoti...ir jeigu po kokių 10 metų pasakys,kad trūko motinos meilės,kur būna padaryta klaida,kad taip nenutiktų...
Iš tikro labai įdomu pasiklausyti vaikų užaugusių pas globėjus,bent tiems kurie globoja.
Kad nedarytume klaidų kurios kažkieno buvo.

O mano šeimyna ko gero padidės,nes globotinė,kuri jau ištekėjusi ir turi du vaikelius
2 ir 5 metų su vyru nori važiuoti į Airiją,žadu paimti tuos vaikelius bent pakol jie ten įsikurs susiras darbą ir būstą...abu jie daugiau nieko apart mūsų ir neturi...

Negi įmanoma auginti vaiką jo nemylint ir visos savęs neatiduodant?

Ir as turiu is vaiku namu paemus , bet jau tvarkomi dokumentai ivaikinimui, nors paciai ir itartas vezys, bet vyras pasiryzes isivaikinti. O meiles tikrai jiems netruksta.

Džiaugiuos už Tavo vaikelius, kad turi nuostabią mamytę. O man jos iki šiol reikia.

Na gal labai neišgąsdinsiu, bet dėl vyro ir paimtos dukros labai labai atsargiai reikia. Nes vėl gi, kai mergaitės užauga, kaikurie vyrai (vadinami tėveliais) suvokia, kad ji ne jo dukra, kartais pradeda seksualiai priekabiauti. Žinoma mergaitė to gali nė nesuprasti, kol neužaugs ir gali jo tik bijoti, o jeigu dar nėra kam papasakoti baisiau ir nėra. Taip dažanai silpnesnės ir nuvažiuoja.

Amvil, esat šaunuoliai, kad tam ryžtatės, nors ir turit įtarimų dėl ligos.
Bet ar tikrai viską gerai apmastėt. Asmeniškai aš pati turėdama tokių įtarimų kaip tu - nesiryžčiau tokiam žingsniui.

Labuciai ir labutes oi kaip seniai buvau uzsukusi cia,vis laiko nebelikdavo,dar nespejau net visko perskaityti.Kaip jus laikotes,kaip gyvenat su savo mazuciais?Pas mus atrodo lyg ir viskas gerai,jau pradedam kalbeti,tai prisiklausom visko Zuika1,kaip jus augat?Labai smagu,matau prisijungia vis nauju pasnekovu:)
Na ka,begu skaityti to ko dar neskaiciusi sekmes