Vaikas iš kūdikių namų

Ka tik grizau po 3 savaiciu atostogu pas tevus ir ju globotinius.
Tad toliau galiu testi savo mintis.

Pastebejau, kad labiausiai visus domina vaiku likimas ir kuo jie tampa uzauge. Siaip as noreciau daugiau papasakoti apie pati vaiku augima ir mokymasi gyventi drauge, bet pabandysiu viska sudeti i kruva.
Pasakosiu apie vaikus seimomis, taip bus glausciau ir lengviau.
Pirmieji i musu namus atvaziavo du broliai (6 ir 7) ir sesuo (9 metu). Mergaite buvo gana rami ir leta, o broliai padyke ir nenuoramos. Jie tuometiniuose vaiku namuose (gudus 90-91) prabuvo 3 metus. Ju mama mire gimdydama maziausia vaika. Seimoje buvo viso 7 vaikai. Tevas nesusitvarke su kritusia nasta, o gal ir nenorejo susitvarkyti. Visi kaltino maziausia vaika, kad per ji mire mama, tad jam, vargsui, teko ir basam ziema isvarytam buti. Zodziu, situacija, manau panasi i visas kitas, kai vaikai paimami valstybes globon. Tiesa, vienas vaikas jau buvo pilnametis, du isveze i pagalbine mokykla, keturis i vaiku namus. Mes ir turejom paimti tuos keturis. Bet vyriausia mergaite, primokyta aukletoju, atsisake vaziuoti, tai parsivezem tris. Tai ta vyriausioji veliau gailejosi ir zudesi tad parsivezem ja veliau, jau beveik pilnamete.
Taigi, visi sitie vaikai buvo labai meilus, iskarto prisitaike, eme tevus vadinti tevais. Maziausias berniukas labai prisiriso prie tecio.
Vyriausioji mergaite (vadinkime ja R), kaip minejau, pas mus pakliuvo beveik pilnamete po zudymosi. Buvo metusi mokykla. Tad eme dirbti vietineje siuvykloje, veliau jai pasiuleme ir ji istojo i vakarine mokykla, baige 9 klases. Po to stojo i profesine mokykla, bet labai greitai susirado vaikina, nuo kurio pagimde dukryte. Su vaikinu nesiseke, jis ja mete. R labai vargo, kibosi i gyvenima, kad galetu islaikyti dukteri, bet i tevus kazkodel nesikreipe, mes net nezinojom, nei kur ji, nei kaip jai sekasi. Ji vel atsiliepe tik tada, kai vel buvo susiradusi vyra. Si karta santykiai klostesi zymiai palankiau. Vyras mylejo ir R ir jos dukryte. Jie susilauke sunaus. Viskas lyg ir susitvarke jos gyvenime. Bet... R susirgo veziu ir mire, palikusi du mazycius vaikus. Jau sirgdama vel eme su mumis bendrauti ir pries mirti prase, kad jei kas nutiktu, neleistumem jos vaikams pakliuti i vaiku namus. Siuo metu jos vaikus augina R vyras su savo mama. Likimo ironija - mociutei diagnozuotas vezys... Kolkas ji kapstosi, bet dar neaisku kaip bus.
Kol R buvo pas mus, mes labai su ja sutareme, gal kad buvome bendraamzes. Tik labai trumpa laika ji pas mus buvo.
Su kokiomis problemomis susidureme? Ji labai megdavo kurti. Nedristu sakyti - meluoti. Ji nemeluodavo, tik susikurdavo viska, ko jai gyvenime truko ir ko ji trosko. Nebudavo imanoma atskirti, kur teisybe, kur jos fantaziju vaisius. Ir tai dare labai meistriskai. Kiek teko sutikti ja pazinojusiu zmoniu, tiek visokiu mitu galima buvo isgirsti. Ir buvo nesukontroliuojama. Sove mintis - ejo, isejo - nei kur, nei kada gris. O grizus kokia istorija apie mirstancia teta ar ja pagrobusius kareivius papasakoja. Tik kadangi ji buvo labai trumpa laika, tai kazkaip tai jau seniai pasimirso. O vaikai ja iki siol labai prisimena, ypac vyresne mergaite, nors jai tik 3 metai tebuvo, kai mama mire. Bet sneka apie ja nuolatos. Mociute net nuotraukas visas sukavojo, kad sirdies neaitrintu, bet ir tai nepadeda. Kaip labas rytas, taip "mama".
O dabar, kai mociute pasiligojo, tai labai jautri tapo, nelabai leidzia su vaikais bendrauti. Bijo, kad kas neatimtu. Tai ir nelabai lendu i akis.
Tesinis kitame poste

Aciu, Simomamavilma, labai idomus tavo pasakojimas. Nekantriai lauksiu tesinio.

Antra mergaite, kaip jau minejau, pas mus atvyko budama 9 metu. Pavadinkime ja L. Ja galima butu pavadinti idealiu vaiku. Rami, grazi, miela. Su ja tikrai nebuvo jokiu problemu. Ir demesio superinio nereikalavo. Vos atvaziavus, gal antra diena pasikabino mamai ant kaklo ir paprase niekur neisvezti. Visada su sypsena. Ja galima buvo pasitiketi visais atvejais. Ir mazesnius vcaikus patiketi ir namuose viena palikti. Visada su sypsena, jokio akiu draskymo ar kitu bedu. Taip ir uzaugo visu mylima. Mamos sesuo net i marcias buvo nusiziurejusi, mat ir virtuveje sukosi kaip vijurkas. Tik pusbrolis savo pasirinkima padare
Tik mokslai nelabai kaip sekesi. Ne tai kad blogai, bet gal per viduriuka. Tad po 9 klasiu istojo i profesine mokykla. Ja baigusi is karto istekejo. Dabar augina 2 dukrytes. Daznai atvaziuoja pas tevus su visa grazia seima. Tikrai malonu toki vaika uzauginus matyti, kad i sekancia karta nepersiduoda senos bedos.
Kai L gimde pirmaja dukryte, as dalyvavau gimdyme, nes jos vyras i tai ziuri labai konservatyviai. Tai ta mergaite ir pakrikstijau.
Cia mano kriksto dukra:


Net ir nebeturiu ka apie ja rasyti. Sutariam labai gerai, vadinu ja sese, ir labai myliu savo kriksto dukra, kuriai jau 7 metai

R ir L broliai buvo zymiai problematiskesni. Labai nesutare tarpusavyje. Vienas buvo sangvinikas, kitas - cholerikas. Musdavos nerealiai. Ir tai tik todel, kad vyresnelis (D) pasamoningai kaltino jauneli (A) del motinos mirties bei todel, kad sis buvo kvailesnis. Taip pat buvo unikalus daiktu lauzytojai. Nekalbant apie savo daiktus ar zaislus. Eidavo per visus namus ir nagais atsukinedavo baldu varztus. Viena karta per sita atsukinejima vos neivyko didele tragedija. Nuvadziau maudyti i vonia kita vaika. Sis rengiasi, o as atsidariau spintele paimti sampuno ir muilo. O stiklines spinteles dureles krito zemen. Gerai, kad tas vaikas dar nebuvo i vonia ilipes... Tiesiog issuko varstus ir istate dureles atgal...
Na ir siaip, apie ju pokstus galeciau prirasyti penkis postus. Vieni juokingi, kiti visai ne (pvz, vinimi subraizytos kiaules, uzmusti kaimynes kalakutai ir t.t.)
Nepaisant visko, sitie vaikai mokejo buti ir labai meilus. Ypac kai budavo po viena salia suaugusiu. Jaunesnysis buvo labai smalsus ir megdavo paplepeti. Galedavai su juo valandu valandas kalbeti ir kaip jau minejau buvo labai prisirises prie tecio. Jis nuo gimimo buvo gana zemo intelekto, bet pavyko gana daug pasiekti jo lavinime. Ir kai ji pasiemem, jis nelabai susiejo savo gyvenimo ivykiu. Prisimine savo teva, zinojo, kad mama mirusi, bet viena karta mamos paklause - kur tu taip ilgai buvai, kodel nelankei manes ligonineje ir kazkaip savo pasamoneje buvo perkeles mirusia motina i mano mama, tad ilga laika, kol paaugo nelabai suprato kas ir kaip. Niekaip nepamirsiu vienos jo genialios minties - sako "ferma tai yra karviu vaiku namai".
Zodziu sitas vaikas buvo is tu, kurie labai norejo pasiimti kompensacija uz patiratas skriaudas ir meiles trukuma. Mes ji nesiodavom, nors kai atvaziavo buvo 6-metis storuliukas ir lengva nebuvo, kiekviena vakara nesdavom nuprausta i lova, skaitem pasakas... Jam to reikejo.
Nors ir rimtu bedu sitas vaikas turejo. Kai tik likdavo vienas ir jei salia budavo koks gyvunas, plesydavos kelnes ir rodydavo klyna. Tai stengdavomes jo niekada nepalikineti vieno. Taip dare kol eme bresti. Paskui gal geda paliko, gal eme sleptis, o gal nustojo, bent jau kelniu nebeplesydavo. Juk neklausi didelio berno... Bet tikiuosi, kad nustojo.
Per vargus negalus, baiges devynias klases (mokytojai istempe, kad i pagalbine nereiktu vezti), istojo i profke ir baige saltkalvio specialybe. Uz iseitine pasalpa nusipirko namuka kaime ir gyvena. Su darbais nelabai kaip. Arba meta darba nes tingi, arba ji ismeta, arba apsivagia. Paskui pasipurto ir vel kazka susiranda. Siaip yra is tu zmoniu, kurie gyvenime neprapuola. Kazkaip prisiplaka jis prie zmoniu, net gera vaizda sudaro, gauna net ir visai neblogu darbu, bet tik iki laiko. Paskui vel meta ir vel kazko iesko.
Pas tevus atvaziuoja gana daznai. Nepamirsta ju su gimtadieniu pasveikinti, ir per didziasias sventes atvaziuoja, atveza saldainiu ar dar ko nors. Tik jau visi juokaujam - kai tik atvaziuoja, klausiam - na, tai kur dabar dirbi, kaip gyveni, ka veiki, nes kaip menuo, taip pas ji naujiena.
O siaip intelekto nesuzalotas, bet neleidziantis skriausti saves zmogiukas. Sako - dabar as visu panu svajone, esu bernas su namu - kiekviena eis is paskos. Ir kas keisciausia, ir randa tokiu, kurios eina Tik labai greitai grizta
Buna, kad pavarges nuo gyvenimo, po eilinio nuosmukio, atvaziuoja pas tevus ir sedi savaitem. Tada jau suprantam - nekas, jo gyvenime duobe. Duoda tevai siek tiek pinigu, tetis suranda koki ukininka, kuris priima dirbti ir nuveza. Sako - kibkis, dirbk, gyvensi. Ir kimbasi, dirba, gyvena - koki menesi... Ir vel daina nuo pradziu.
Siuo metu isvaziaves i Svedija. Rado kazkokiu draugu, kurie pasitikejo juo ir isiveze kartu. Neabejoju, kad kai gris, isgirsim kokia nauja istorija. Gal komiska, gal tragiska...

Būna taip, tikrai būna... Ir nebūtinai įvaikintai mergaitei. Jei vyras veda moterį, turinčią dukrytę, iš pradžių atrodo, kad jis ją baisiausiai myli, čiučiuoja-liuliuoja, o kai ši pradeda bręsti...
Bet nereikia visų ant vieno kurpalio maut

Ačiū už postus. Viskas labai įdomu. Mums irgi sekasi gerai, Dainius darosi tikras pasiutbernis, tačiau namuose visai nieko, geras vaikas. Paiimam sekmadieniais. Dabar turbūt penktadienį pasiimsiu su nakvyne. Eglė stengiasi, nors prieš keletą dienų labai grubiai parvariau iš kiemo. vaikas mėgino ribas, ir užsklanda nusileido su trenksmu. Nieko, ji suprato o aš supratau kad ji brangina tai ką rado pasmu ir stengiasi. Aš irgi, į mokyklą eis tikrai išpuošta.

SimoMamaVilma,
Ačiū už nuoširdų pasakojimą,labai idomu ir aktualu.

Taigi tesinys.

Kitas, vyresnis berniukas buvo tikra brolio priesingybe. Labai nervuotas, o dar cholerikas. Budavo jei kas nepatinka verkdavo, ka cia verkdavo, rekdavo taip placiai isiziojes ir garsiai, kad niekas nepadedavo. Nei ikalbinejimai nei barimas nei kitokie bandymai ji nuraminti. Taip rekdavo, kad nieko negirdedavo ka jam sakai. Ir taip iki kokiu 12-13 metu. Labai musdavo broli, nes kaip minejau, pasamoningai ji kaltino del motinos mirties. Ir siaip kartais pasireiksdavo agresijos priepoliai pries gyvunus ar daiktus.
Bet kai budavo ramus, tai nors prie zaizdos dek. Sypsena buvo akinanti - nuo ausies iki ausies, plaukuciai balti, melynos akys. Zodziu tikras fainulka. Ir uzauges nemazai mergaiciu pravirkde.
Sitas buvo daugiau prie mamos prisirises. Pamenu, kaip gyne mama nuo gandro. Reikejo pamatyti uzsidegusia karzygio dvasia jo akyse, einant kautis su devyngalviu slibinu
Kita syki, atbuves paskutine diena mokykloje pries vasaros atostogas, grizo namo, sveite kuprine per puse kiemo ir sako "na va, mamyte, dabar galesiu tau padeti"...
Ir tikrai padedavo. Nors buvo is tingiuju, bet nesibodedavo ir kambariu isplauti ar kazka sutvarkyti.
Su mokslais sekesi ne ka geriau nei broliui, na gal kokiu vienu laipteliu geriau, jam negrese pagalbine mokykla, bet tebuvo silpnas vidutiniokas. Tad irgi stojo i profke staliumi, nes kaip ir mego medzio darbus.
Bet profkes nebaige, eme valkatauti, apsivoge, padare avarija su draugo masina... Namo nevaziuodavo, menesiu menesiais nezinojom nei kur jis, nei ka daro.
Kol viena diena tetis surado ji tevu kaime alkana, apdriskusi, besiglaudzianti nakciai darzinese. Nezinau kiek dienu buvo nevalges. Vaizdas tai apgailetinas... Parveze tetis ji namo, maitinom mazom dozem, kad nepersivalgytu ir nesusirgtu. Po to apgyvendinom tevu nuomojamoje sodyboje. Siek tiek prakutes, vel susidejo su kazkokia saika ir vel apsivoge. Si karta grese rimtas teismas. Tevai tik sumokeje padaryta zala ji istrauke. Tuomet isejo i armija. Grizes nusipirko namuka is iseitines pasalpos ir apsigyveno jame. Kuri laika dirbo, paskui vel ne, paskui vel dirbo. Tai gyveno savo name, tai pas kazkokia mergaite. Bet su laiku kazkaip eme susitupeti, parsiveze ta mergaite su jos dukrele i savo nama, pries metus susilauke savo sunaus.
Kai tapo atsakingas uz seima, kazkaip susieme vyrukas. Nors ju gyvenimas labai skurdus, nes pagrindiniai stabilus pinigai - pasalpos uz vaikus, bet nors sioks toks pagrindas gyvenime jau yra. Bent jau stengiasi, iesko darbo, kai randa, dirba tai pas koki ukininka, tai miske, tai dar kur nors, kad kapeika uzdirbti, tvarkosi namuose, priziuri ir labai myli abu vaikus.
Nors salygos namuose, tai sakyciau liudnos - virtuveje grindys is raudonu plytu, langai puse yra, puse nera... Bet po zingsneli po zingsneli...
Ir dar vienas niuansas - D namai tapo ir jo ir jo gyvenimo drauges giminiu lankymosi vieta. Is pradziu eme vos ne gyventi jos sesuo, paskui, grizes is kalejimo, atvaziavo D tevas, ir galima sakyti jau gyvena nuolatos, paskui is eiles visi D broliai ir seserys (iskyrus R, kuri mire ir L, kuri normaliai gyvena). Tai yra tas brolis, kuris irgi uzaugo pas mus, kai uzplaukia, atsibaladoja palikes savo namus, bei tas, kar buvo jau pilnametis, kai emem situos vaikus globoti, taip pat grizes is kalejimo, tai dar viena sese, kuri augo pagalbiniame internate. Zodziu atvaziuoja kaip i koki kempinga su savo manatkem ir gyvena, kol D truksta kantrybe ir ima visus vaikyti (juk valgyti visi nori, reikia juos apnakvindinti ir t.t.). Buna, kad D paskambina mamai ir verkia i telefona. Arba, kai paklausi, kaip vaikai, atsako - auga, kur jie dings, turi augti ir auga. Bet su tokia pesimizmo gaidele. Jei pavyksta rasti normalesni darba ir koki piniga gauti, tai galima ir optimizmo gaidele balse isgirsti - "dirbu!" bei naujus gyvenimo planus, kaip nama patvarkyti, vandentieki isivesti ir t.t.
Vis laikas nuo laiko surenkam mazus rubelius, nenaudojamus indus ar dar kokias smulkmenas ir vezam jam, kad nors kiek palengvinti jo buiti. Kai gime sunus, mama supirko visus kudikio auginimo reikmenis, pradedant pampersais, buteliukais, aliejukais, baigiant vonele, bei puodu vandeniui kaitinti. Faktiskai patys nieko neturejo. Tik sena vezimuka ir keleta rubeliu...
Zodziu, vezam ten viska maisais. Bet po kiekvieno atvaziavimo, matosi ir ju pastangos. Eme grazinti aplinka, pasisodino bulviu, siemet jau siltadarzi pasistate, kambari D tokius karnizus is medziu padare, sakyciau meno sedevrus, prisikase kieme darzeliu, kuriuos taip pat D papuose medzio dirbiniais. Taip po truputi kyla musu D i virsu. Kas man patinka, tai kai nuvaziuojam, niekada nesame rade ju gerianciu, alkanu verkianciu vaiku ar kokios betvarkes. Nors ir sunkiai ir per varga, bet bent jau sirdi ramu, kad vaikus pats augina ir neteks jiems po vaiku namus blaskytis. Taigi, gal ir neveltui buvo visos pastangos

labai sauniai papasakojai
tikrai buvo naudinga isgirsti praktiskos patirties, kad galetum isivaizduoti kaip ten viskas is arciau atrodo..
ne viena , manau, pagalvoja apie tai, bet nezinia ir nesupratimas kaip ten viskas vyksta is tikruju labai baugina

Mano Eglės mama pas mus lankosi, jau antrą kartą šią vasarą. Ji tai nieko, bet mama gyveena pas " geradarius" kurie jai smegenis prifarširavo kad tik per mane atėmė neribotai teises, kad per mane jai priteisė už du vaikus alimentus mokėti 200 litų. Išsilavinusi moteriškė tai man tarp eilučių sako- nu ko tu prie tos Eglės prisiknisai, ką vaikų vaikų namuose mažai. Nušvilpiau aš jiems iš panosė būsimą daržų ravėtoją ir karvių melžėją, nes gegužės mė atriedėjo Eglei į vaikų namus pareikšti kad jie ją vasarai paims. gal ir globą formins. Ta ir vožtelėjo kad globėjus turi. " Geradarė" NENORI IR GIRDĖTI KAD eGLĖS MAMA TURĖJO RŪPINTIS IR PER TUOS METUS KOL TEISĖS BUVO RUBOTOS LAIKINAI , atsiimti vaikus, o vaikų teisės neprivalo rinkti medžiagos kad tu čia tokia jau gera pasidarei. Grąsino teismais, kad atsiims vaikus, bet Eglė turi pati sutikti, va kur šaknelės.Gaila būtų Dainiaus, bet jis tai nelabai domina juos nes per mažas, jį prižiūrėti reikia, o čia darbai. Geras jiems navaras būtų buvęs- paima Eglę globai, gauna 500 lt.,200 sumoka tų alimentų o 300 lt lieka motinasi ir ta aria dykai už tokią geradarystę.Pūtė Eglei miglą kad aš imu dėl pinigų ją, tai ta vožė kad mes uždirbam pakankamai, nutai pikta. mantai tik suokia, atvažiuokit į svečius, priimsim, sutiksim, o Eglei į margarino dėžutę mėlynių atvežė, 0,5 litro pieno, padarė su pienu ir laukia kad ta valgytų. Mano mažoji aplink sukiojasi, tai Eglė neprarijo tų mėlynių prie jų, kai išvažiavo tai su maniške pasidalino.Aš tai spontaniškai pažadėjau šeštadienį trenktis pas juos, bet kai atslūgau, galvoju, mane išnaudotoja laiko o aš ten širdį rodysiu. Eglei paaiškinom, ji supranta. Motinai tai norėčiau padėti, bet be jų.

Taigi, vienos seimos istorija jau baigiau.
Po kokio menesio, kai pasiiemem jau aprasytus vaikus, is globos namu parsivezem dvi seses - 8 ir 11 metu. Stai su sitom mergaitem suzinojom, ka reiskia auginti is tiesu sunkius vaikus. Jau nuvaziavus i globos, tuomet dar vaiku namus, protingas butu iziurejes besiartinancia beda. Vyresnioji atejo i susitikima su pasaipa veide, o jaunesnioji neslepdama neadekvataus dziaugsmo.
Toks ir buvo ju gyvenimas musu seimoje. Viena nuolatos viskuo nepatenkinta, kita - be emociju pusiausvyros.
Pradesiu nuo vyresneles. Ji buvo tas vaikas, kuris visiems be isimties sugebejo istumti zeme is po koju, isvesti is paskutines kantrybes, supykdyti, iskolioti ir uzmusti bet kokia iki siol zinota tiesa.
"Ka jus cia vaidinat sventuosius - ne taip normalus zmones gyvena, paziurekit filmus - visi gyvenime pjaunasi, o jus ka - is dangaus nukritote", "nei jus cia tokie geri nei ka - veidmainiaujate ir tiek, nes jusu darbas toks", "tik jau nereikia cia tu saldziu zodziu apie santarve ir ramybe, bukim savimi" ir t.t.
Tai ne trupucio nepagrazintos jos mintys apie santarve ir geruma.
"Sakykit ka norit, bet savo vaikus vistiek mylit ir mylesit labiau. Mumis rupinates dik del mados ir is pareigos, nesakau, kad jus mums visai abejingi, bet jos - tikrosios jusu dukros, tai ir moralizuokit jas, nes jos bus jusu dziaugsmas, kai uzaugs", "ir vel savo dukra ginat", "paziurekit i savo vaikus", "savo vaikui tai atleistumet"... tai apie mane ir sese.
"koki cia pleda nupirkote, na ir slyksti spalva", "situ slyksciu kelniu as tikrai nesimausiu net i miska", "mamyte, kaip jus cia apsivilkote, is kur toks slykstus sijonas", "na ir sukuosena tavo", "tu ka negali pasakyti savo sesei, kad nors kiek save priziuretu", "tik jau nereikia manes i ta restorana vesti, nevalgysiu as su tom sakutem ir peiliais", "Kokia slyksti sriuba"...

Tesinys veliau

Sveika Vikule. Mes gyvenam sakyčiau gerai. Po truputi ruošiamės į darželį - keliausim jau nuo rugsėjo 1-osios. Dabar mažius atostogauja pas močiutę Palangoje. Nu jau koks šnekorius pasidarė tas mažius. Tik va gaila, kad neišėjo į stovyklą nuvažiuot, nu bet gal kitą met nulėksim. O kaip jūs laikotės?