sveika, pliumpt, malonu, kad parasei. o ar seniai jau taip yra? kaip sekėsi susitaikyt su ta mintim?
Stiprybes tau pliumpt 
QUOTE(rozmarinas @ 2008 11 02, 19:20)
mama viena, ji dirba. tarkim tai pasiturinti moteris iš aukšto socialinio sluoksnio ir dar gan jauna. be to mano mama yra mano didžiausias priešas. prašyčiau nekomentuoti šito pasisakymo ir nesakyti jokių bla bla bla apie tai, kad nebūna blogų mamų ar pan. ačiū.
O tai su vaiku jus galit matytis kada norit?
QUOTE(rozmarinas @ 2008 11 02, 20:29)
sveika, pliumpt, malonu, kad parasei. o ar seniai jau taip yra? kaip sekėsi susitaikyt su ta mintim?
Gal metai, gal daugiau, nebežinau.
Nesusitaikiau ir turbūt niekada nesusitaikysiu. Dar šiek tiek galiu susitvardyti, negalvoti, kai jos nėra, bet kai pamatau, būna dar skaudžiau. Išsiskyrėm su ja taip pat dėl ligos, bet blogiausia suvokti, kad liga vis dėlto pasitraukė, tačiau...
kada noriu, tik tiek, kad jis gyvena kitam mieste. o aš nevairuoju ir susisiekimas ten nėra labai patogus.
Papildyta:
o ar gali pasakyt, kodėl sutikai su tokiu sprendimu ir nekovojai? nes man labiausiai ir žudo tokie klausimai, kodėl aš nekovoju.
Papildyta:
o ar gali pasakyt, kodėl sutikai su tokiu sprendimu ir nekovojai? nes man labiausiai ir žudo tokie klausimai, kodėl aš nekovoju.
Sunku atlaikyti artimu zmoniu spaudima, ypac jei tai yra tavo tevai... Tokiose situacijose net baisu pagalvoti, kad ir as kazkada tai busiu mociute ir gali tekti priimti dievas zi kokius sprendimus...
Kazkaip gyvenime tevai labiau myli anukus, nei vaikus...
Kazkaip gyvenime tevai labiau myli anukus, nei vaikus...
QUOTE(rozmarinas @ 2008 11 02, 20:45)
o ar gali pasakyt, kodėl sutikai su tokiu sprendimu ir nekovojai? nes man labiausiai ir žudo tokie klausimai, kodėl aš nekovoju.
Jaučiau kaltę prieš vaiką, jog nesugebėjau tinkamai pasirūpinti. Ir dabar dar kankina tokie prisiminimai, kai vaikas visą dieną sėdi vienas, žiūri televizorių arba spokso į vieną tašką, net nežaidžia, nes tiesiog persismelkęs mano nuotaikomis. Tai kaip gali dėl to nesijaust kalta? Juk kiekviena motina nori, kad vaikas būtų laimingas, dažnai šypsotųsi, o kai to negali suteikti jauti ir kaltę, ir gėdą, ir pasiduodi...
QUOTE(rozmarinas @ 2008 11 02, 19:45)
o ar gali pasakyt, kodėl sutikai su tokiu sprendimu ir nekovojai? nes man labiausiai ir žudo tokie klausimai, kodėl aš nekovoju.
O ten, kur gyvena jusu mama, tame mieste jus negaletumete rasti sau darba ir persikraustyti gyventi? Ar tokiu budu jusu mama pernelyg reguliuotu jusu gyvenima?
Papildyta:
Nu blin, pasiskaitau as jusu postus ir nedaug truksta
. Na, merginos, padarykit gera darba bent jau del manes... Pasikeiskit savo avatarus i kiek linksmesnius, o tai mane visa vakara slegs jusu nuotaika...
aš negaučiau lygiaverčio darbo.
beje, mano nuotaika nėra jau tokia baisi, bent šią akimirką.
Papildyta:
ačiū, pliumpt. ir aš dėl to paties.
beje, mano nuotaika nėra jau tokia baisi, bent šią akimirką.
Papildyta:
ačiū, pliumpt. ir aš dėl to paties.
Kiek supratau, tai vaikas nera labai mazas. Tai jus galit nusipirkti sau ir vaikui prie kompo video kamera, mikrofona ir ausines arba koloneles (kai kurie staliniai kompai jau turi stacionares kameras) ir kas vakara gyvai pvz. per SKype programa (ja galima nemokamai parsisiusti is interneto; arba kita panasia programa) bendrauti su vaiku.
QUOTE(pliumpt @ 2008 11 02, 19:43)
Gal metai, gal daugiau, nebežinau.
Nesusitaikiau ir turbūt niekada nesusitaikysiu. Dar šiek tiek galiu susitvardyti, negalvoti, kai jos nėra, bet kai pamatau, būna dar skaudžiau. Išsiskyrėm su ja taip pat dėl ligos, bet blogiausia suvokti, kad liga vis dėlto pasitraukė, tačiau...
Nesusitaikiau ir turbūt niekada nesusitaikysiu. Dar šiek tiek galiu susitvardyti, negalvoti, kai jos nėra, bet kai pamatau, būna dar skaudžiau. Išsiskyrėm su ja taip pat dėl ligos, bet blogiausia suvokti, kad liga vis dėlto pasitraukė, tačiau...
O tai vaikas siuo metu ar noretu su jumis gyventi?
QUOTE(l.jelena @ 2008 11 03, 16:25)
O tai vaikas siuo metu ar noretu su jumis gyventi?
Tai, kad vaikas negyvena su manimi, buvo priimta ne vaiko, o tėvo iniciatyva. Tada tai atrodė teisinga ir geriausia išeitis, nes nemaniau, kad kada nors pasveiksiu, tačiau dabar matau, jog smarkiai klydau.
Rankų nesu nuleidusi, darau žygius, manau, jog esu verta antros progos, tačiau dabar situacija nėra mano rankose, tad jos baigtį sunku spręsti... Todėl vis nusiteikiu blogiausiam, nors galvoju apie geriausią.
