QUOTE(bundziulka @ 2009 01 26, 16:13)
Rita jus minejot kad dienos stacionara lanket ar ne kaip ten su eilem ilgai laukti reikia?
ne, mes vasarį gulam. Vasarą lankėm tiesiog užsiėmimus raidos centre. Vilniaus raidos centre dienos stacionaras truputį atskiras, kaip man aiškino. Ten rimčiau dirbama, nes pačiame centre (ne stacionare) tai pirminės apžiūros, diagnostika labiau, toks pradinis užsiėmimas. Bent jau mums taip aiškino.
Kas dėl eilių ir kt., na, teks jums susitaikyti su tokia realybe, kad raidos centras ne kviečia (ir tieisogine ir perkeltine prasme supraskite), turite eiti patys. T.y., skambinkit, skambinkit, skambinkit, domėkitės, domėkitės, domėkitės. Antraip reikalai judės itin lėtai, arba visai nejudės. Mes laukėm pusmetį, bet laukti nusibodo. Gaila, kad spendimo judinti nepriėmėm anksčiau
Bundziulka, jums labai nelengva. Bet privalot, tiesiog privalot galvoti tik apie sėkmingą vaikelio raidą. Darbo reikia, kantrybės milžiniškos, pastangų, laiko, visko... Bet toks mūsų kelias, mums duoti kitokie vaikai, tačiau esame stiprūs, todėl juos ir gavome.
Jeigu būčiau tokių pažiūrų, kaip anksčiau, kasdien verkčiau ir gailėčiausi savęs, vaiko, jokių perspektyvų nematyčiau. Sausai teoriškai - jų ir nėra. Tačiau širdy viltis gyva, tad daužysiuos į tą storą sieną iki mirties. Tikiu, kad atrasiu būdą kaip padėti vaikui.
Ir jūs privalote tikėti, tik taip galėsite ištverti sunkias akimirkas. Nenustokite manyti, kad pagalba yra, nepraraskite vilties. Verčiau stumkite į šalį svajones apie vaiko eilėraščius ir kitus, normaliems vaikučiams būdingus dalykus, o susitelkite ties pagalba jam: skambinėkite į RC, ieškokite kitur privačios pagalbos, klausinėkite kiekvieno pažįstamo - begalės tėvų vaikai lankosi pas psichologus, logopedus ir kt. specialistus, klausinėkite kontaktų. Bent jau aš taip darau. Ir štai, po kelių mėnesio bergždžio ieškojimo, atsirado viltis per pažystamus gauti vienos, anot jų, tikrai vertingos logopedės, kuri kažkaip ypatingai sugeba su neįgaliukais dirbti, naudoja masažus ir rezultatai jos darbo yra akivaizdūs. Išsižiojus laukiu kontakto
Taip pat labai daug vilčių susidėjau į stacionarą. Vasarį jis mums, tačiau tai nereiškia, kad taip iškart ir pakliūsim. Tikiuosi, gal neįgalumas dabar padės greičiau prasibrauti. Nežinau ar tinkamai, bet pasiruošiau ir nusivylimui, tačiau tikiuosi labai daug.
Taigi, turiu dabar dvi veiklos kryptis. Tai mano gyvenimas dabar. Nebeieškau autizmo mažylyje, nebeverkiu kai kiti vaikai skaito pasakas nakčiai, nepavydžiu, o svarbiausia - tikiu. Tegul ir pačia kvailiausia viltimi, bet tikiu. Nenorėčiau, kad dabar man kas nors parodytų ateity, koks mano vaikas bus, po tarkim, penkerių metų. Nenorėčiau, kad būtų sudaužyta šita viltis, kad ir kas laukia ateity. Tik ji padeda nenuleisti rankų...
Laikykitės