Kritikos, juo labiau kategoriškos, nė vienam tekste neįžvelgiu, o ir Ramunitos nuomonei, rodos , pritariau. Na, kitą kartą pabandysiu tiksliau reikšti mintis. 
QUOTE(tarka @ 2005 07 21, 16:26)
Aš palaikau Ramunitą, labai jau visos kategoriškai ją sukritikavot.
Kiekvienas, parėmęs kitą bet kokiu atveju nori žinoti, kaip klostosi toliau to žmogaus gyvenimas ir ar jo suteikta parama buvo naudinga.
Kiekvienas, parėmęs kitą bet kokiu atveju nori žinoti, kaip klostosi toliau to žmogaus gyvenimas ir ar jo suteikta parama buvo naudinga.
Nematau aš čia jokios kritikos. Tiesiog kiekvienas išsako skirtingą savo požiūrį į paramą ir jos gavėjus.
Davusi pinigėlį elgetai, klūpančiam prie Aušros Vartų, aš neklausiu, kur jis ketina jį išleisti. Ir kitą dieną atėjusi nepradėsiu klausinėti, ar prasmingai ir naudingai jis parama pasinaudojo...
QUOTE
Davusi pinigėlį elgetai, klūpančiam prie Aušros Vartų, aš neklausiu, kur jis ketina jį išleisti. Ir kitą dieną atėjusi nepradėsiu klausinėti, ar prasmingai ir naudingai jis parama pasinaudojo...
Bet jei padėsi draugui, kaimynui, "klasiokui", tai būtinai pasiteirausi, kaip jam sekasi ir ar reikalai gerėja. Ramunita nesuabejojo paramos teikimu iš esmės, bet tiesiog labai pelnytai pasipiktino patirtu naglumu (kito žodžio nerandu). O elgetos - tai jau visai atskira tema, kuria net diskututoti neverta, nes tikrai bus dar daugiau skirtingų nuomonių ir "spalvingų" istorijų.
Man tai labai įstrigo tetos pasakojimas. Kaune, Vilniaus g. požeminėje perėjoje elgetaujančiai bobulei žiemą padavė obuolį. Tas obuolys iš tų brangiųjų, kur kg. žiemą apie 4-5 Lt. ir obuolys didelis vos ne pusę kg. sveria...Ir ką gi, bobulė taip įsižeidė, jog gavo ne pinigų, o obuolį, kad tetai jau lipant laiptais tą obuolį paleido į nugarą 
Jo, nes kiek žinau Kaune prie Soboro kur stovi babulės, tai ateina sūneliai, susirenka pinigus paaukotus ir eina gerti. O motinos toliau elegetauja 
Esu mačius nekart..
Esu mačius nekart..
Na ir aš papasakosiu 
Tiesa, nei čia rimta parama buvo, nei nusivylimas - tačiau šį nuotykį su vyru prisimenam iki šiol ir prie progos pažvengiam, kaip kai kurie žmonės moka gyventi. Tai buvo jau seniai. Įsivaizduokit vargšų studentų porą, palikusią 2 mėnesių kūdikį barake ir susiorganizavusius išeiginę į miestą atšvęsti Valentino dienos ir gimtadienio tuo pačiu. Kišenėj gal 10 litų per abu - kabake po bokaliuką šventiškai išgert užtektų, bet nėra kur įlįst, viskas užsėsta. Taigi, romantiškai bastomės po centrą, stogus apžiūrinėjam, nu ir linksma visai Ir pristoja toks senis, ima pasakoti apie gyvenimą miške, žeminėje. Nelabai tikim, bet leidžiamės į kalbas, vis vien nelabai yra ką veikti. Nu o tas, atmalęs liežuviu kokį pusvalandį, ima skųstis, kad neturi ką valgyti. Ir sako, ne pinigų prašau, štai einam į parduotuvę, nupirkit man kauliukų, sriubytės išsivirsiu... Blyn, nu einam... O ten dar eilutė parduotuvėje. Stovim, tie kauliukai vitrinoje tokie apybaisiai. Ir tas žmogelis bruzda - nu jo, geriau jau lašinukų... Nupirkom lašinukų, bryzelis toks neblogas gavosi. Žmogelis patenkintas, sako, va kad dar bulvyčių... 
Ir tik tada mano vyrui dašuto, kad mes patys tai apskritai mėsiškos sriubytės nuo neatmenamų laikų nevirę Tai pasiuntėm gražiai bulvyčių pasiprašyti iš kitų - iš mūsų užteks ir lašinukų... Tačiau po šito nuotykio nebeduodavau centų net gatvės muzikantams.
Tiesa, nei čia rimta parama buvo, nei nusivylimas - tačiau šį nuotykį su vyru prisimenam iki šiol ir prie progos pažvengiam, kaip kai kurie žmonės moka gyventi. Tai buvo jau seniai. Įsivaizduokit vargšų studentų porą, palikusią 2 mėnesių kūdikį barake ir susiorganizavusius išeiginę į miestą atšvęsti Valentino dienos ir gimtadienio tuo pačiu. Kišenėj gal 10 litų per abu - kabake po bokaliuką šventiškai išgert užtektų, bet nėra kur įlįst, viskas užsėsta. Taigi, romantiškai bastomės po centrą, stogus apžiūrinėjam, nu ir linksma visai Ir pristoja toks senis, ima pasakoti apie gyvenimą miške, žeminėje. Nelabai tikim, bet leidžiamės į kalbas, vis vien nelabai yra ką veikti. Nu o tas, atmalęs liežuviu kokį pusvalandį, ima skųstis, kad neturi ką valgyti. Ir sako, ne pinigų prašau, štai einam į parduotuvę, nupirkit man kauliukų, sriubytės išsivirsiu... Blyn, nu einam... O ten dar eilutė parduotuvėje. Stovim, tie kauliukai vitrinoje tokie apybaisiai. Ir tas žmogelis bruzda - nu jo, geriau jau lašinukų... Nupirkom lašinukų, bryzelis toks neblogas gavosi. Žmogelis patenkintas, sako, va kad dar bulvyčių... Ir tik tada mano vyrui dašuto, kad mes patys tai apskritai mėsiškos sriubytės nuo neatmenamų laikų nevirę Tai pasiuntėm gražiai bulvyčių pasiprašyti iš kitų - iš mūsų užteks ir lašinukų... Tačiau po šito nuotykio nebeduodavau centų net gatvės muzikantams.
Na jei jau kalba apie elgetas pasisuko, tai jau anksčiau minėjau, kad istorijų yra labai negražių. Mano vyras yra architektas ir dar kol mokėsi jiems buvo piešimo paskaitos. Portreto piešimui jie nutarė pasikviesti bobutę nuo tų pačių Aušros Vartų, nes VGTU neturi savo pozuotojų. Buvo šalta žiema. Pasikvietė bobutę, pasiūlę jai už valandą 20 Lt. Ji nenoriai, bet sutiko. Visą kelią iki studijos ji jau zyzė, kad taip toli eit, bet ji jiems padarys paslaugą. Nuėjus į studiją ji nuo pirmos minutės aiškino, kaip jai čia nuostolinga ir iš vis ji vėluoja į autobusą. Galaiusiai dėstytojui truko kantrybė ir paleido ją po 40 min. Nuo to laiko mes geriau tuos kelis litus, kuriuos aukotume gatvėje, stengiamės pataupyt ir geriau paieškom, kam aukoti. Dažniausiai tai būna vaikai
QUOTE(tarka @ 2005 07 25, 07:40)
Nuo to laiko mes geriau tuos kelis litus, kuriuos aukotume gatvėje, stengiamės pataupyt ir geriau paieškom, kam aukoti. Dažniausiai tai būna vaikai
O as galiu apie vaikus papasakoti :/
Tie kurie gatveje pinigeliu renka - leidzia mobiliu telefonu saskaitoms, narkotikams, prabangiems rubeliams ir pan savo igeidziams. Pabandykit jiems pasiulyti bandele - kai pamatysit ka su ja padarys, tai suprasit kad jie ne maistui ir ne isgyvenimui tuos pinigelius renka... Dauguma ju ismoko puikiai meluoti, apsimesti ir tas lengvas uzdarbis galu gale baigiasi tuo kad 'o kam mokytis???, kam dirbti?? gausiu (as, tevai) pasalpa, jei neuzteks - paprasinesiu, jei ir to neuzteks - pats pasiimsiu (t.y. pavogsiu), jie gi turtingi ir daug turi..' Ir jam visai ne motais kad tie 'turtingi' istikruju sunkai uzdirba per menesi tiek, kiek jis per ta menesi ispraso ir isleidzia vejais.
Jie tikrai vargsai, bet tik ne materialine prasme. Jie baisus DVASIOS skurdziai ir po 6 metu darbo su tais vaikais as manau, kad kiekvienas centas duotas jiems kaip ismalda i rankas stumia i ta skurda ir veltedziavima dar giliau. Jiems nereikia tu centu ir litu, reikia kitokios pagalbos.
Tikrai, nes yra kruva visokiu organizaciju kurios ir maitina, ir dienos centrus vaikams islaiko, kad tik jie gatvese nesitrintu, pavalge, uzimti ir aprengti butu ir patikekit tie vaikai puikiai tai zino ir pavalgo ten ir apsirengia (na kam leisti suelgetautus pinigus tam, ka gali gauti uz dyka?
)
Nemanau, kad visi... Vienam tokiam prashytojui pasisiuliau nupirkti maisto... Ish pradzhiu pasizhiurejo labai nepatikliai: "juk nenupirksit"... "Nupirksiu",-sakau,- "einam"... Nubego tekinas su manimi ir pirmiausia puole prie duonos, kruopu, miltu... Nedrasiai paprashe margarino pakelio, aliejaus... Nors kokio vaikishko niekuchio - saldainio ar sausainio butu paprashes... Rinkosi tik tuos produktus, kurie "ilgam ir sochiai"... Taip kad tikrai ne visi gaudosi centus pramogoms... Kai kam tikrai valgyti norisi...
Ziuzia, žinok dar tas "ilgam ir sočiai" nevisada teisybė, nes tėveliai tokius produktus parduoti gali, už butelį... Kokia dešra suges, jei greit neparduosi, bet va toks maistas gali ir pastovėt, jei iškart nenupirks...
QUOTE(Erszebeth @ 2005 07 24, 18:00)
Stovim, tie kauliukai vitrinoje tokie apybaisiai. Ir tas žmogelis bruzda - nu jo, geriau jau lašinukų... Nupirkom lašinukų, bryzelis toks neblogas gavosi. Žmogelis patenkintas, sako, va kad dar bulvyčių...
aha, lašinukų
O vienas toks kadras Vilniaus gatve šliaužiodavo - jaunas, aukštas.. Ir virkaujančiu balseliu bandelė nupirkti prašydavo.. Mano draugė, geraširdė, sutiko - tai vaikinukas iškart suskubo rodyti tokią prabangoką kavinukę - ir pirštu nurodinėti į vitriną - va šitą bandelę... ne, geriau kitą - tą, pyragaitį su šokolodau.. Ir jei galima, dar tą, kreminį...Gavęs bandelę, oi, t.y. du šokoladinius-kreminius pačius brangiausius ir skaniausius - paprašė pardavėjos puodelio karšto vandens (tos turbūt jau pratusios prie šio "išalkėlio") ir prisėdo pyragėlių kirsti..
Su drauge dar iki šiol pasijuokiam
Arba kitas atvejis buvo - McDonalde apskretusi bobulytė priešais sėdėjo, čiaumojo hamburgerį ir kokteiliuką gėrė. O baigusi lyg niekur nieko paprašė "centukų, nes čia dar keptų bulvyčių nevalgė"
