Sveikos. Na ir aš parašysiu apie savo anytą. Istoriją pavadinčiau
"tortas", nes būtent nuo tada ir prasidėjo mūsų draugystės laikas
o kita istorija, šeip tiesiog tokie dalykai tik suartina žmones.
Tai vat nuo pradžios:
Su būsima anyta susipažinom netikėtai, paprasčiausiai sugalvoję lėkti į klubą užsukom pas vyrą į namus, jam persirengti. Ir kaip tik Nesenei iš darbo buvo grįžusi JI. kaip po sunkios darbo dienos, moteris atrodė gan šauniai, tačiau, JAI, kaip senų pažiūrų šalininkei, turbūt tas susitikimas buvo tragiškas. Aš, kaip į klubą, ėjau pasigražinus, tvarkingai apsirengus, gražiai pasišukavus, o ji su chalatu tarp patalų žiūrinti TV ir gliaudanti saulėgražas. Žinau, jog ji norėjo, jog sūnus ją supažindintų mane pakvietęs pietums, kai ji išplovus kambarius ir padengus stalą... Žodžiu jautėsi "puikiai", ir kaip manau, vat nuo čia gimė jos neapykanta man. Vis jai atrodžiau pasikėlusi turtuolė, kuri tik pažaist su jos vieninteliu sūneliu, kuris yra nepaprastai geras, paslaugus, ir šaunus dabar jau mums abiems. Žodžiu motiniška meilė išaugo iki beprotybės ir po kelių isterijos priepolių aš jos namuose nesirodžiau, o draugo laukdavau mašinoje. Taip buvo iki TO didžiojo torto, o jo istorija tokia: Po nepaprastai romantiškų metų draugystės draugas išėjo į armiją.. Likau viena ne tik aš, bet ir jo mama.
Tai buvo pavasaris... Gana šiltas, tik gaila vienišas. Be galo blogai jaučiausi savajį matydama tik savaitgaliais, ir kalbėdama tik laiškais.. Pagalvodavau ir apie JĄ, na vis tik draugo mama, negali jos pamiršti, kai brangaus žmogaus JI yra mylima, kad ir kokia bebūtų.. Taigi pasitarusi su savo sesute, nusprendžiau ją pradžiuginti, įrodyti, jog ji klaidingai apie mano mąsto, ir kad ji man rūpi, na žinoma ne labai daug, bet rūpi, ir kad nėra viena. Susiradau gerą draugę, kuri gyrėsi, jog jos persų balta katytė neseniai susilaukė pūkuotukų. Greit nubėgau pas ją ir išsirinkau vieną, nors kaip ji sakė, patį silpniausią, bet man tas pūkų kamuolėsis buvo mieliausias, baltutis kaip sniegas ir su viena mėlyna o kita žalia akyte.
žodžiu išsirinkau kačiuką ir laukiau tos suplanuotos dienos, kada turėjau jį įteikti. Nežinojau ar mano būsima ANYTA myli katinus, ar jai jo reikia ir išvis, griaužė retkarčiais sąžinė, jog tokią bėdą užkrausiu, bet sesers padrąsinta, kaip galima nemėgti tokio padarėlio, paskambinau JAI ir sutariau atvykti arbatėlės per.. motinos dieną!. Kaip sutarėm, taip ir padarėm, apie 12 val. stoviu pas ją su narcizų žiedeliais, ir tortuku prie durų. Kažkaip keistai įsileidus apkabino, pabučiavo, akys spindi (turbūt gera, kai jautiesi reikalingas, ar bent prisimintas). Žodžiu pasišnekam apie mūsų vyrą, pajuokaujam kad ir gerai, jog jo čia nėr, nes nėr ko į moteriškus reikalus vyrams listi.. Jau arbata ant stalo, tortas, beje dėžutėje, taip pat (aš jo nepradariau, o ji turbūt nedrįso, nors pasakiau, kad tai jai), teliko lėkštutes padėti ir valgyt saldų vaisinį tortą, kaip parašyta ant dėžutės. Tai va, pasisiūlau pravalyti lėkštutes, JI surado didelį peilį, mentelę, lėkštutes ir jau sėdim prie stalo, ji pasiima tortą ant kelių, (bu virvutei mazgą užrišau, tai vos atrišt išėjo), atriša, pakelia dangtelį, o iš ten balta pūkuota letenytė kyšt! Iš pradžiu ji suspigo iš išgąsčio, nes paprastai tortams tai nebūdinga, o poto pilani nuėmus dangtelį akyse pamačiau ašaras..
Turbūt tai buvo laimės ašarytės, bu poto stipriai apkabino mane su kačiuku (kuris vargšas buvo žiauriai nukamuotas, net gaila buvo jau, bu taip prie širdelės spaudė.. ) ir pasakė, jog tai pats didžiausias siurprizas jos gyvenime. na kai atsitokėjo pasakiau, jog tai švelnumas, kurį JI atidavė augindamą savo sūnų, jog tai meilė, kuria dabar turim abi iš jo pusės, ir kad aš noriu, jog jie abu būtų laimingi, ir dabar JI nesijaus vieniša, nes visada turės tai, kas prismins Jai mus. Viskas pasikeitė puikiai, aš enmanaiu, jog tokia Jos reakcija bus, bet esu labai laiminga, kai nuvykus pas draugą į priimamajį išvydau jį kupiną įspūdžių ir tokį laimingą, kad jo mama džiaugiasi ir pagaliau vėl linksma.
Dabar jau porą metų esam geros draugės, aš daryti siurprizus mėgstu, todėl visus stebinu dar lyg dabar, nepamirštu ir jos, Vat neseniai buvo Jos 50-metis, ir būtent tą dieną jai sustreikavo širdis ir greitoji išvežė į ligoninę. Kas blogiausia mūsų nebuvo šalia, nes buvom išvažiavę į kitą miestą tortų užsakytų pasiimti. Atrodė gimtadienis baigtas, draugas depresijoj nuraminti jo nepavyksta, ir apie mamą galvoja ir apie šventę (turėjom pasitikti iš darbo, įteikti mažą dėžutę su slaptažodžiu į dovaną - skalbimo mašiną, uždegti 50 žvakučių ant torto, buvo pripūtę 50 balionų užsakę puokštę ir išgraviravę jai taurę.. ). bet.. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą! aplankėm ją ligoninėje, nuvažiavom paiimti būtiniausių daiktų, ir... pravėrus mums duris pilna palata ligonių bei svečių išvysta tortą su žvakutėmis, 50 balionų, puokštę ir mus traukiančius garsiausiai su gimimo dieną! riėję prie jos lovos užpūtėme žvakutes, nes jai lašalinė buvo pajungta, iššovėme vaikško šampano, draugas sunkiai įkalbėtas perskaitė linkėjimą (pats vos sulaikydamas ašarą), pasidalinom visi apie 12 žmonių (tiek buvo palatoj) tortą ir taip atšventėm jubiliejų, ji balių nemėgsta, o dabar išėjo
ir dar toks puikus, ji vėlgi buvo labai laiminga, kad nepamiršome Jos,, ir dar dėl to, jog aplinkinės moterys gyrė Jai mus, kad mes nuostabūs vaikai ir ją labai mylim.
Tai tokios mano istorijos.. ghalėčiau pasakoti ilgai, aš kaip tik negaliu nieko blogo apie JĄ pasakyti, gal Ji man gera todėl, jog stangiuosi būti gera, suprasti ir pasdėti Jai pati?
Na turbūt visoms atsibodo skaityti, bet jei nors kiek pabandėte įsivaizduoti tą jaudulį mano širdutėj, kai matai, jog padarai žmogų laimingu, ir tą jaudulį Jos širdį, kai žmogus, svetimas, tave taip nustebina, kai nelauki, o esi liūdnas ir nelaimingas.. turbūt pačios supratote, jog atrodo tiek nedaug reikia pastangų, jog būtumėt abi laimingos.