Nėštumas per prievartą

Persiprasau labai, bet dar karta pasakysiu. Neketinau nieko rasyti sia tema ir apskritai tingiu veltis i bet kokias diskusijas bet kokioje temoje, net ir uzeinu paskaityti cia karta per tris menesius. Bet kartais kazkas uzkabina ir nebesusilaikau. Si karta tai buvo pasisakymai, kad svarbiausia yra mano gyvenimas, mano norai, mano planai, mano neapykanta, AS, AS, AS... Taigi, tas kudikis tampa lyg kokiu daiktu, kuri noriu laikau, noriu ismetu.
Suprantu, kaip temos autore jauciasi, bet nemanau, kad abortas, kuri vis dar daug kas cia siulo, yra teisingas sprendimas. Kaip ir Jus, turiu teise pareiksti savo nuomone, tiesa?

Taip, ir mano požiūriu, ši jūsų nuomonė yra teisinga ir protinga. Gimdyti ji turėtų. Tik nesuprantu, kaip prievartos vaisiui gali atsirasti meilė.
Papildyta:

Va čia jūs labai drąsi....

palaikau temos autorę bet kokiame pasirinkime. Tik ne rožinių akinių vaizduose.

Beje, apie visišką abortų uždraudimą ant LT. Tai gal jau būtų laikas tada įteisinti ir nevaldomų eržilų priverstinį kastravimą. Jei moteris paverčiama gimdymo mašina dėl bet kokios priežasties.
Papildyta:

nu bet kas gi augins tą vaiką, jeigu ne tas kaip sakot AŠ su savo gyvenimu, norais, planais, neapykanta?

Idėja kaip ir sveikintina, bet, ačiū Dievui, tų nevaldomų eržilų tikrai nėra daug. Dauguma aborto atvejų, deja, "ups, netyčia".

Meile atsiras ar neatsiras, niekas nezino. Ir tai priklauso tik nuo ta prievarta patyrusio zmogaus.

O del drasos, taip, suprantu, ka sakau. Galiu dar karta tai pakartoti ir, kaip mano mociute sakydavo, kryzeli pabuciuoti. Pries tokius dalykus sakydama labai gerai pagalvoju, bet tai yra tiesa.




Tikrai reiketu.

Žinoma, kad kiekvienam normaliam žmogui yra svarbiausia jo paties gyvenimas ir jo paties norai, planai, tikslai. Jei jis laiko save atsakingu už savo gyvenimą, o ne aplinkybių blaškomu lapeliu: kur vėjas nuneša - ten gerai. Kai gerai pagalvoji - kiekvienas mūsų sau pačiam esam vienintelis nuolatinis palydovas ir geriausias draugas nuo gimimo minutės iki mirties. Vaikai užauga ir išeina savo gyvenimų gyventi, jau vien dėl to daryti juos savo gyvenimo centru yra absurdiška. Vaikai tėra viena iš žmogaus gyvenimo sudedamųjų dalių, labai svarbi dalis, bet tik dalis, o ne visas gyvenimas. Todėl itin sudėtingose gyvenimo akimirkose šią savo gyvenimo dalį reikia vertinti blaiviai, realiai, o ne vien instinktų ir emocijų pagrindu. Suvokti ir įvertinti, kad tam tikrose situacijose (pvz. tokioje kaip ši, arba kai motina yra psichinė ligonė) vaikui bus kur kas geriau, jei jį augins ne biologinė motina.

Papildyta:


Sutiktumėte būti 100 kartų išprievartauta ? Su didele rizika būti užkrėsta ŽIV, sifiliu, hepatitu C, gonorėja, su galimomis didelėmis lytinių organų traumomis? Ir taip šneka dviejų vaikų motina? Jums tas pats, kas ir kaip juos užaugintų, jei nuo 86-o prievartautojo gautumėt AIDS ?

Tas, jei apsispres nepalikti. Bet tas AS, kai jau minejau, turi valia ir prota, nera gi koks gyvuliukas, kuris tik instinktais vadovaujasi. Bet taip pat ir sutinku, kad zmones skirtingi...
Papildyta:


Dar karta atsakau, taip, jei tai isgelbetu vaiko, kad ir ne mano, gyvybe.

Del pirmosios pasisakymo dalies, labai nesiplesiu, nes jau namo laikas. Jau sakiau, viskam yra ribos. Sutinku su viskuo, kad mes atsakingi uz savo gyvenima ir t.t. ir pan. Planuojam, rezgam ir darom ir visa kita. Bet nesutinku, kad galima zudyti vardan savo tikslu.

Toks jausmas, kad pati nesuvokiate, ką šnekat Atsiprašau, tai tik mano nuomonė.

Na kaip dauguma iš jūsų nesupranta- visos mūsų mintys ir patarimai yra vien tik sau. Pasilaikykit juos sau. Gal kada reikės pritaikyti- va tada ir turėsit žodžio teisę. Esu tikra, kad dažniausiai žmonės užveda temas forume (ypač tokiais nemaloniais klausimais) norėdami arba pritarimo, arba išsikalbėjimo. Ne iš gero gyvenimo. O čia lenda visokios su pamokslais. Ir dar stebisi kad autorė nerašo. Jūs pabandykit taip, įdomumo dėlei, bent truputį primeskit, kaip ji dabar galėtų jaustis.

Aš, beje, gan dažnai pagalvoju apie autorę. Bet pasikartosiu, kad siūlau gimdyt jai tik dėl jos pačios sveikatos. Ir TIK dėl šios priežasties jai nepatariu daryt aborto. Ir nesvarbu, kokiu tikslu ji čia užvedė temą. Kad ir kokie patarimai būtų - ne į bloga.

Vienžo, pažinojau vieną vaikiną. Draugavom. Draugavom tol, kol nepasipiršo. O kai pasipiršo, tai mečiau tada jį. Na, visgi draugavimas buvo vienas dalykas, o jau šeimos kūrimas - tai visai kas kita.
Tai va. Pasakodavo jis man su didžiuliu įniršiu apie savo motiną, mokslų daktarę. Kad mušdavo jį iki nusilpimo, jeigu jis parnešdavo namo ketvertą, o ne penketą (na čia apie tarybinius laikus), nekalbant jau apie trejetą arba kolektyvinį bėgimą iš pamokų. Ir kad ji kažkada jam prasitarė, kaip ji nenorėjo jo gimdyti, iki 6 mėnesio galvojo apie abortą.

Tas jos prisipažinimas jam sudavė patį stipriausią smūgį gyvenime. Čia buvo visa jo vertybių ašis. Kaip tai - nenorėjo jo gimdyti?? Kokia ji motina?? ir t.t.

o ta motina... santuokoje su vyru gyveno. Gimė šis vaikas, tada jis išėjo pas kitą. Vaikas augo su motina. Nuo maždaug 19 metų jį prisijaukino tėvas - pastatė namą, nupirko mašiną ir šiaip viskuo aprūpino.

Bet kas iš to... Dabar šis herojus išaugęs iš jaunuolio amžiaus, neturi savo šeimos ir kartas nuo karto paguli psichiatrinėj.

Mane stebindavo jo požiūris į savo motiną - kaip šitaip galima nekęsti jos?? Gyveno su ja tiek metų, ir tik neapykanta. Ir dar tas nusiteikimas - kaip ji taip galėjo JO nenorėti?
Man visai priimtina, kad moteris gali norėti arba nenorėti vaikų. Gimdydama ji turi norėti to vaiko, nes vis tik jai teks sunkioji vaiko auginimo dalis. Koktu buvo žiūrėti į to vaikino tėvelį, jau nusenusį, kai jis užaugusiam sūnui ir namą atkišo, ir mašiną, kad tik tas jį pripažintų. Kai vaikui labiausiai reikėjo tėvo, jo nebuvo. Augino motina, iki šešių nėštumo mėnesių vis galvojusi gal/ kaip atsikratyti nenorimo vaisiaus. Ji nesugebėjo pamilti savo vienintelio vaiko. Bendravau su ja vieną kartą. Jai net neįdomu buvo, su kuo jos sūnus draugauja, kokią merginą ketina vesti.
Ji atsiribojo nuo jo emociškai. Darydavo tai ką reikia tik mašinaliai - davė maistą, išreikalavo mokslo pasiekimų, suteikė stogą virš galvos ir neleido išeiti į gatvę pas draugus, taip apsaugodama nuo galimų paklydimų. Tačiau tas vyras dabar yra psichiatrijos klinikų pacientas.

Zodziu priejom isvada kad visus netycinius ir nelauktus kudikius reikia abortuot