QUOTE(Sorceress @ 2005 07 20, 10:43)
Kratytis gal is nesikrato, bet kam žmogui pačiam sau kabinti etiketę, jei ir taip matosi? Dabar labai dažnas reiškinys vadinti save panku, gotu ar dar velnias žino kuo vien dėl to, kad tos subkultūros mados yra "ant bangos" . Kaip jau anksčiau minėju, prieš porą metų buvo madinga būti panku, tai oi kiek 13-mečių bėgiojo su languotom kelnėm/sijonais ir spygliuotom apyrankėm ir visam pasauliui skelbė kad jie yra pankai, nes, matai, Avril Lavigne muzikos klausydavosi. O iš tikrųjų jie nieko apie pankų kultūra nežinodavo. Tai va, tas savęs įvardijimas dažnai sukelia juoką.
Šia prasme galima kalbėti apie skirtingus subkultūrinės brandos etapus. Paprastai tai susiję su amžiumi, kuris atitinka ir "stažą" subkultūroje, nors būna ir išimčių. Taigi,
1. taip vadinamieji "mažvaikiai", paaugliukai, kurie ką tik atsiradę subkultūroje, neturi beveik jokių muzikinių ir idėjinių žinių, vadovaujasi televiziniais subkultūrų stereotipais (mtv). Ir labai nori būti sutapatinti su tais, kurie jiems atrodo autoritetas. Garsiausiai rėkia, daugiausiai nesąmonių pridirba, dėl kurių vyresniems gali netgi tapti gėda priklausyti tai pačiai srovei, kad netyčia nebūtų palaikyti tokiais pat dundukais
2. jau "apsitrynę". Paprastai "vyresnio mokyklinio amžiaus". Turi nemažai žinių (kurias sukaupė galbūt gavęs per ragus kai būdamas mažvaikiu užbliovė apie Avril ir pankizmą ir pasijuto durnas
) ir nevengia jų demonstruoti, ypač dar vyresniems, siekdamas jų pripažinimo. Sakyčiau, tai aktyviausias ir labiausiai "true" etapas.3. lūžinis etapas. Mokykla baigta, sena chebra išardyta, nauji žmonės, studijų kolegos, galų gale - darbo paieškos, antra pusė... Nemažai šiuo etapu atkrenta. Subkultūra jau būna davusi pamoką "nebijoti būti savim pačiu", tai dažnas šią pamoką pritaiko ir pačios subkultūros atžvilgiu
Visam gyvenimui išlieka simpatija tai muzikai, idėjoms, aprangai ir gyvenimo stiliui, bet nebėra poreikio kam nors ką nors įrodinėti, todėl nebeafišuojama. Tačiau kai kuriems pavyksta suderinti gyvenimo pokyčius, ir jie išlieka tokie pat aktyvūs subkultūros dalyviai. Jiems virš 20, jie jaučiasi visa galva pranašesni už 2 ir ypač 1 etapo atstovus, todėl jiems gėda būtisu jais tapatinamiems. Todėl neretai čia pasirodo savo individualumo pabrėžimo ir neigimo priklausant tai subkultūrai momentai. Kita vertus, iš orakulo pozicijų imama pamokslauti jaunesniems. Sakyčiau, tai paskutinis mažvaikiškumo pasispardymas, kai vis dar pozuojama, tik jau iš kitos pusės.4. Iš trečio etapo gali būti ir neišaugama, visam laikui išliekant "pasipūtusiu seniu". Arba ateina kitas etapas - kai esi sau toks pakankamas, kad tavęs negali "suteršti" nei bruzdantys mažvaikiai, nei tapatinimas su "durnesniais" už tave. Giliai išmanoma muzikinė, idėjinė subkultūros pusė, nevengiama bendrauti ir su "mažiukais", jiems padėti ir patarti. Išvaizdoje gali būti nemažai "nusižengimų" uniformai, akiratis itin platus, bet, nepaisant to, neneigiama priklausomybė subkultūrai (kaip 3 etape), nors ir suvokiamas apibrėžimo sąlyginumas. Nežinau, ar tai galutinis etapas (dažnai būtent čia randame atitinkamų subkultūrų "idėjinius lyderius"), bet jis yra brandžiausias iš visų man žinomų
