O mano mažoji (na ne tokia ji maža jau) duoda garo, nesusikalbu aš su ja paskutiniu metu, ir dėl to liūdna, nes nežinau kodėl taip yra. Tą patį paaiškinimą situacijos reikia kartoti po penkis kartus, ir vistiek ji savo varo. Visaip galvojau, gal koks protinis atsilikimas, bet kad ji gudri kaip lapė, gabi, tai atkrenta tas ir tada aš nežinau kodėl ji taip daro. Jei kažko užsimanė, tai tas turi būti dabar, čia ir viskas, nesvarbu aplinkybės, taisyklės, gali aiškint šimtą kartų, kodėl to ar ano negalima, ar kad reikia palaukt, vistiek savo,,kodėl negaliu..., ar jau galiu....,, kai užduodi priešingą klausimą, aš žinai kodėl negalima to ir to, ji aiškiai pasako kodėl negalima, tik apsisuki eit ir ,,kodėl negaliu...,, Žinokit, kartais rankos nusvyra, nekreipiu dėmesio, tai stovės ir kartos, kodėl kodėl, vėl paaiškinti, ar supratai klausiu, linkt galva, nueina, po kelių minučių -ar galiu....
Ir dar , sakykim cypia rytais nenori į darželį, išklausom jos verksmingus verkavimus kiekvieną beveik rytą, ji nori likt namuose, ir ateina štai diena, kaip šią savaitę, kai aš sergu, ir jos nevedu į daržą, ir vakare su džiaugsmu pasakau, kad ryt neisi į darželį, ir prasideda verkavimas, kodėl neisiu, noriu į darželį, taigi gaunasi, kad ar tu vedi ar tu nevedi į daželį, ji vistiek kels scenas, verkaus (taip be ašarų, bet verksmingu balsu), jai ir tas ir kitas negerai. Ar perlepinau?

Tikrai dukra labai mylima, taikausi su jos kaprizais, bet jau kartasi taip norisi kailį iškaršt

, kad vaikas mąstyt pradėtų, nes dabar ar sienai sakai ar jai -tas pats. Dabar dar maža, tai nieko, bet bijau tuoj juk mokykla, kas bus jei ji taip darys.Paskui jau bus nejuokinga.