Aš tai nebežinau ko imtis ir kur kreiptis dėl šitos kraupios ligos. Poliklinikoje visi abejingi, toks jausmas, jog kiekvienam su skrandžio problemom atėjusiam tuos pačius vaistus išrašo ir paleidžia. Jau daugiau nei metus praktiškai pastoviai jaučiu refliuksą, pats dažniausias ir ryškiausias požymis- pykinimas. Sunku, kai negali net iš namų išeiti dėl tos pykinimo baimės.
Man kuo toliau, tuo labiau šita liga groja nervais, manau teks ir dėl psichologinių problemų pas gydytojus apsilankyti... Pastaruoju metu, galima sakyti gyvenu kas antrą dieną. Vieną dieną jaučiuosi siaubingai, visad pykina, mintys vien apie vėmimą, bet esmė, kad valgyti vistiek norisi
O kai pradedu valgyti, pasidaro tuo momentu geriau, tai dabar vis pastoviai kažką lėtai, po truputį pakramsnoju, kad nejausti to blogumo
O kitą dieną jaučiuosi dar visai padoriai, na gal užeina momentais šioks toks nemalonus jausmas skrandyje, bet praeina. Šiaip, skausmų skrandžio išvis neturiu. Tik pastaruoju metu pastebėjau, kad vis pakosėju taip sunkiai, atrodo iš pačios gilumos plaučių, tai kaip žinau čia atipinio refliukso simptomas... Aš po metų laiko atėjusi pas gydytojus skundžiuosi ta pačia problema, o man tiesiog pasiūlė pasidaryti kraujo tyrimą. Visada kraujo tyrimai pas mane būdavo geri, kai susirgau refliuksu- taip pat viskas norma. Dar padarė echoskopija, tai matėsi šiokie tokie nedideli kasos pokyčiai, tai pagėriau dviejų savaičių pangrolio kursą + gerasias bakterijas. Tas 2 savaites palyginus neblogai jaučiausi, manau reikės eiti kalbėti, kad gal pas mane čia tikrai daug kas nuo kasos priklauso... Kai pagalvoju, kad visą gyvenimą šitaip galiu kankintis- net verkti norisi, nes absoliučiai visą gyvenimo džiaugsmą prarandu. Ir kuo toliau- tuo labiau. Jei neturėčiau tiek daug užsiėmimų gyvenime, kuriuos šitaip dievinu- man būtų dar sunkiau psichologiškai susigyventi su refliuksu. Manau, pasidarysiu dar kartą endoskopiją, echoskopiją, kraujo visus tyrimus, gal kažką išsamesnio pasakys, gal man daugiau ir didesnių problemų yra, nes kiek žinau žmonių, sergančių refliuksu- jie tikrai šitaip nekenčia. Praeitais metais mane pykino taip, kad yra tekę lovoj pragulėti 3-4 savaites, per kurias dar ir svorio numečiau ( o ir taip pas mane jo nėra per daug). Žodžiu, toks jausmas, kad šita liga mane veda prie dar didesni problemų, bet aš pasiryžusi jas visas spręsti. Man tėra 17-ika, o aš, galima sakyti, maitinuosi tabletėmis pusryčiams, pietums ir vakarienei. Nežinau iš kur tas refliuksas atsirado, nebuvau aš prastai besimaitinanti, tikrai privengdavau riebaus ar labai kaloringo, sunkiai virškinamo maisto. Dabar taipogi negeriu gazuotų gėrimų, teko atsisakyti šokolado ir kitų gardėsių, įvairių padažų, fermentinio sūrio, na žodžiu- leidžiu sau pasilepinti tik retkarčiais, tai pagal idėją, mano būklė neturėtų būti tokiame tragiškame stovyje. Jau nebežinau ką man valgyti, man prieš kiekvieną valgį paprasčiausiai baisu. Bijau, kad bus bloga, bijau, kad kils viskas stemple aukštyn, todėl kartais maisto tiesiog atsisakau, o tai irgi nėra gerai. Jaučiu bent porą mėnesių 'pasėdėsiu' ant košyčių, sriubyčių, jogurtų ir šaltinio vandens, gal apraminsiu skrandį truputuką. Šiaip labai džiaugiuosi, kad turiu daug mylinčių žmonių aplink save, jie dažnai padeda pasimiršti apie šitą problemą. Linkiu visiems čia diskutuojantiems susitvarkyti skrandžio problemas ir džiaugtis gyvenimu, nors pati žinau kaip sunku gyventi pilnavertį gyvenimą.
