vaikas ir auskarais

Siais laikais mokykloje, manau, mokytoja tikrai i tai nekreips demesio...

Man gražu mažos mergytes su mažiukais auskariukais, nu nieko čia baisaus ir smerktino nematau, va saviškei prieš pirmą klase, įverem auskariukus , na labai jau ji norejo aš prieš tai metus laiko laukiau, gal tas noras jai praeis, bet ne. Tai ir įvėrem-džiaugsmo žmogučiui buvo "pilnos kelnės".

Sveikos, pirmoji mano dukra auskarų užsimanė būdama kažkur trijų metų. Nors tėtis ir nebuvo labai patenkintas, bet mamytė tyliai tyliai išpildė dukros norą. Dabar jai keturiolika ir vienoje ausyje yra trys, kitoje viena skylutė ir auskaras bamboje. Dukra labai patenkinta. Juolab, kad jos stilius toks. Mažoji auskariukus įsiverti užsinorėjo tik būdama aštuonių.
Bet va aš dabar norėčiau paklausti apie auskarą liežuvyje. Ar aš labai bloga mama, kad pagaliau nusileidau ir leidau įsiverti (nes dabar turim problemų su tėčiu. Jau antra savaitė jis tiesiog ignoruoja vyresnėlę, lyg jos visai nebūtų). Man tas mažytis burbuliukas visai gražiai atrodo, gal aš kokia nenprmali .

Kol kas maniškė tokio noro nepareiškė ..tfu, tfu, tfu..(jai 10m), nors ir žiūri pavydžiai į tuos auskarus, įtariu bijo skausmo. Neseniai išsidūrė salone antrą skyle ausy, tai ilgai gijo, buvo užpuliavę. Aš aišku pamokslauju iš anksto apsidrausdama: "įsivaizduok kaip skaudėtų bamboj arba lūpoj, čia ne ausis"

Man labai gražu auskariukai mažų mergyčių ausyse, bet nesuprantu, kaip mama gali ryžtis pradurt ausis nei metų neturinčiai mažylei? O triejų metų, gal jau ir ryžčiausi.

Man irgi neblogai atrodo mažytis burbuliukas, bet kažkodėl ne visiems tinka (gal nuo žmogaus priklauso). Esu girdėjusi, kad lūpoj auskaras brūžina ir pažeidžia dantų emalį
Kaži,mano dukros užsinorės tiek auskarų? Pamąstau kartais: jei tokia mada būtų buvusi tada kai aš buvau paauglė, dabar sėdėčiau ne tik su skylėtom ausim (vienoj ausy 3skylės)

mano abi mazhyles su auskariukais

Auskaras bamboj- fifiskumo zenklas!

Tikrai keista, kad berniukai su auskariukais - kosmaras. Musiskis turi viena jau metus (nuo 6 m). Pats paprase ir labai didziavosi, kad neskaudejo ir istvere.
Tiesa musu tete irgi turi viena auskariuka. Dabar abu zada eiti ir isiverti po antra auskariuka (i ta pacia ausi). Gal ir man reiketu, nes turiu tik pora ?
Idomu ar kas mate dar berniuku 6-7 m. su auskaru? As tai nemaciau, idomu butu suzinoti

aš savo dukrai neleisčiau, mano teta vaikų chirurgė, tai prisižiūrėjo jau daug tokių norėjusių, kurioms noras ne kaip baigėsi

Kad ir kaip as noriu pradurti vyresnei (7 metu)dukrai ausytes, ji nepasiduoda.

gal truputi ir per anksti taciau auskaras ne tatuiruote issivers ir liks nezymi skylute. o liezuvyje net nesimatys
kad esi bloga mama nemanau, jau geriau lai duriasi pas specialistus su mamu ar tevu palaiminimu nei taupo pinigus tokiam reikalui is pinigu skirtu mokykloje pavalgyti. ar dar blogiau pacios rizikuoja (kaip budavo anksciau su ikaitinta adata ar ziogeliu)

Nesu nei preiš, nei už auskarus, belenkurioj vietoj (cuttingai visokie, juolab "sucrifising'ai" varo siaubą, bandyčiau atkalbėt, bet jei nepavyktų, bent jau užtikrinti absoliutų sterilumą). Dukrai gal kai kokių ketverių buvo, pažadėjau, kad nuvesiu prasidurt ausis, kai tik iš tiesų pati panorės. Žavėjimasis auskaruota mama, domėjimasis jos daiktais - tai dar ne tikrasis noras, tąkart buvo paklausta, KODĖL to nori, ką darysi, ar pati prižiūrėsi skylutes (aišku, kad ne). Taip tuomet ir užgeso noras. Maniau, kad iš tikrųjų užsimanys gal trylikos. Užsimanė devynerių, beveik dešimties. Pasakė, kad DABAR JAU TIKRAI NORIU. Pašnekėjom, pradūrėm, labai džiaugėsi, sakė, kad laiminga. Ta proga leidau išsirinkti dar dvi poras sidabrinių auskarų, kurias galės įsiverti po mėnesio, kai pilnai užgis žaizdelės. Valo su salicilo spiritu pati, dar liko valyt nepilnos dvi savaitės. Atsakant į klausimą - nemanau, kad devynmetė - ne vaikas, bet mokyklinis amžius būtų jau "protinga" riba, kuomet žmogeliukas išeina į visuomenę ir mokosi joje savomis jėgomis irtis, tad ir savo norus "pasverti", pamatyti savo ir kitų (kaip norėtų, kad jį matytų) akimis turėtų mokytis, ir už pasekmes atsakyti. Mano pozicija: "Tavo auskarai - tavo reikalas, padėsiu įgyvendint svajonę, bet jei ji "klaidinga", už pasekmes atsakysi tu, nors jei galėsiu, pagelbėsiu ir tuomet". Pradurti ausis leliukui, kuris negali "savo reikalu" rūpintis, bent daugmaž realistiškai įsivaizduoti savęs po penkerių, dešimties metų - mamos tuštybė ir mergaitiško žaidimo lėlėmis pratęsimas, net jei ji mato (nes nori matyti), kad vaikas to pageidauja (nors šampano vaikui kažkodėl tai neduoda ir plaukų nedažo).