Per pirmą nėštumą gyvenom atskirai nuo uošvių ir mano tėvų..Tėvai mano išvis nesikišo, mama tik pasakė jei kas neaišku skambink..O anyta tai jau "aš atvažiuosiu parodysiu kaip tą aną reik daryt ir bla bla bla"...

Bijojau pirmą kartą maudyti, tai galvojau sutarėm kad ji atvažiuos išmaudyti, ale paskui pagalvojau, ar dabar ar vėliau vistiek reiks pačiai vienai maudyti, tai kam tempti gumą?..

Neskambinau, nekviečiau..Išmaudžiau kuo puikiausiai..

Ji žinoma "a kaip čia taip ir pan"...

Bet atsiskyriau nuo uošvių įkyriai peršamų, jų nuomone geriausiai išmanančių, veiksmų ir pan..Žinoma kai reikėdavo visada prižiūrėdavo dukrą...Bet......pasirodo ne viskas taip gražu buvo kaip maniau..Nesenai sužinojau kad žmogus veidmainiavo...Į akis mums eikit, važiuokit aš pažiūrėsiu vaiką, viskas gerai...O ištikrųjų "kokia bloga mama aš, prisidariau vaikų, ir nežiūriu ir pan.."...

Dabar teko mumis tokia "garbė" gyventi su uošviais kartu...Tai jau apie 2mėn kaip susipykusios esu su anyta..Kai pradėjo viskas lysti į paviršių koks ištikrųjų ji (pavydus) žmogus..Sunku namie net būti, stresas, nervai ir pan...Labai pergyvenu kad tai smarkiai pakenkti gali vaikučiui..Bet jei tai visiškai dzin...Tad laukiu nesulaukiu tos dienos kai išsikelsim iš jų, ir labai labai tikiuosi kad tai įvyks iki gimdymo, ir į šiuos namus bus kelias uždarytas ir man ir vaikams..Jai žinoma mūsų namuose taip pat vietos nebus ir durys uždarytos visam laikui..
P.S. Gyvenimo tiesa "Kad ir kokie bebūtų geri tėvai, gyventi vistiek geriausia atskirai" pasitvirtina visu 1000proc..