Ir mama ir anyta tikrai labai daug padeda, tik anyta mane mažiau nervina, galima sakyti visiškai manęs neėda su savo "daryk taip ar kitaip".
Su pirma dukra gyvenom pas mano mamą, tai jau buvo stogas pavažiavęs nuo visokių: vanduo per šaltas, uždėk kepurę, rankytės šaltos, vaikas turbūt jau susirgs, nes visai pusnuogis, jei vaikas verkia, vadinasi jis serga, nes šiaip sau vaikas neverkia, arba pieno trūksta, nutrauk ir pažiūrėk, nevažinėkit su vaiku į svečius ir dar milijonas priekaištų. Kartą buvom labai susipykę, kai neišlaikius pasakiau, kad nesikištų. Kokį mėnesį nešnekėjo nei su manim nei su vyru. Ot ramybė buvo

Paskui pamažu vėl pradėjo pamokslaut.
Dabar gyvenam atskirai, tai kai reikia pasikviečiu anytą, mano mama pati atvažiuoja, prašymo nelaukia ir vėl bando priekaištaut, kad namai nepašildyti, kad nemaitinčiau taip dažnai, nes pieno paskui nakčiai pritruks

, seniau vaikai po 3 val. ištemdavo tarp maitinimų... Gerai kad greit išvažiuoja.
Pagalba gerai, bet jau tie priekaištai
Iš anytos turbūt nesu gavusi jokios rimtos pastabos. Tik užsimena, kad būtų geriau, kad kuo ilgiau maitinčiau. Ramiai palieku, žinau kad susitvarkys ir nepasakys nei vieno žodžio kad kaip kas nors nepatiktų