Pasipasakosiu ir aš...
Gimus pirmajam vaikeliui, su mama iš anksto buvome susitarusios, kad ji pasiims savaitėlę kitą atostogų - taip ir padarėm. Na tai buvo labai gerai... Reikalingiausia buvo pagalba nešiojant, kilnojant, paduodant sūnelį maitinti, nes nemaloniai skaudėjo kirptą dubcę; ir, žinoma, valgio gaminimas, namų tvarkymas...
Vis dėlto dabar, laukdama antrojo, galvoju, kad bandysiu išsisukti, nors mama jau klausia, kada imt atostogas
Kodėl?
Mama labai norėjo man padėti, bet ta pagalba "ėjo" per manęs kritikavimą ir nedavimą daryti pačiai. Tai kai mama po tų savaitėlių išvažinėjo, aš stovėjau, žiūrėjau, ir ašaros kaip pupos riedėjo - ką aš dabar darysiu. Žodžiu, "įsimetė" kažkoks bejėgiškumas ir nepasitikėjimas savimi. O mamai - per didelis pasitikėjimas savimi reguliuojant mano ir vaiko santykius.
Aišku, ji nesielgia nenormaliai, kuriozų nepasitaiko. Subtili situacija, bet man vis tiek matosi mano klaida, nenoriu jos kartoti.
Na, o savaitgalio pasisvečiavimai ir "išleidimai pasiganyti" - superinis reikalas
Pasitikiu savo tėvais 100proc.
Kitas reikalas su anyta
Mama tai bent jau ne tik aiškina, bet ir daro - o ta tai sėdi rankas sunėrus ir komanduoja, bet kad pati užpakalį pajudintų tai nesulauksi
Ir dar filosofija tokia - imsiu ant rankų, nesvarbu, kad rėkia, parėks, pripras, gi aš močiutė, mane reikia mylėti
Kažkaip nusiraminau, tik galvoju, kad tos nelabai noriu aš jų daugiau kada matyti 
Pykstu pykstu 
zmones visai be jokio supratimo 
Bet tik tu pasistenk nusiraminti ir nesinervuot.Turi maza grazuoli kukuliuka, ziurek i ji ir neleisk kad del kazkokiu idiotu tam mazuliukui reiktu matyt isterikuojancia mama 
laikykis 
